Žalieji ūkininkų kryžiai stovės iki pavasario?

Pro­tes­to ak­ci­ja bai­gė­si – kry­žiai li­ko

Jau ru­de­nį, kai ūki­nin­kų dir­ba­muo­se lau­kuo­se, ar­ti di­des­nių ke­lių, pra­dė­jo lyg gry­bai po lie­taus dyg­ti me­di­niai ža­liai nu­da­žy­ti kry­žiai, žmo­nių nuo­mo­nės iš­si­sky­rė. Vie­ni gė­rė­jo­si žem­dir­bių vie­nin­gu­mu, ge­bė­ji­mu „at­sto­vė­ti“, pa­rei­ka­lau­ti, ap­si­gin­ti, at­kreip­ti dė­me­sį į ša­lies eko­no­mi­nes pro­ble­mas. Ki­ti pik­ti­no­si, sa­ky­da­mi, jog ūki­nin­kai ne taip blo­gai gy­ve­na, kad jiems rei­kė­tų pro­tes­tuo­ti. Žvelg­da­mi į Bir­žų gat­vė­mis rie­dan­čią žem­dir­bių vai­ruo­ja­mą tech­ni­ką tvir­ti­no, jog tik ak­las ne­ma­to, ko­kia ji pra­ban­gi ir kiek rei­kia tu­rė­ti pi­ni­gų, kad to­kią įsi­gy­tum. Tre­ti tei­ra­vo­si, ko­dėl į gat­ves neiš­va­žia­vo ne­daug že­mės tu­rin­tys ir pra­stais trak­to­riais dir­ban­tys ūki­nin­kai.

Ak­ci­jos pra­si­de­da ir bai­gia­si. Pro­tes­tuo­jan­tys prieš val­džios vyk­do­mą mo­kes­čių po­li­ti­ką ūki­nin­kai iš­si­va­ži­nė­jo, ta­čiau jų pa­sta­ty­ti kry­žiai pa­ke­lė­se sto­vi iki šiol. Kai ku­rie, pa­sak ra­jo­no gy­ven­to­jų, ir pa­kry­pę, vi­sai ne­tin­kan­tys prie kai ku­rių ūki­nin­kų pra­ban­gių na­mų.

Krikš­čio­niš­ko ti­kė­ji­mo įvai­rių kon­fe­si­jų Bir­žų kraš­to ti­kin­tie­ji ėmė tei­rau­tis, kiek il­gai jie sto­vės ša­li­ke­lė­se ir ar ap­skri­tai tai tin­ka, nes, pa­sak jų, tai esą ne­su­tam­pa su krikš­čio­niš­kuo­ju mo­ky­mu ir net žei­džia ti­kin­čiuo­sius. Pa­si­gir­do šne­kų, jog kai ku­rie kry­žiai ga­li bū­ti pa­šven­tin­ti ir lik­ti il­gam.

Kry­žius – pro­tes­to ženk­las?

„Man ne vi­sai bu­vo su­pran­ta­mas kry­žius kaip pro­tes­to ženk­las“, – as­me­ni­ne nuo­mo­ne pa­si­da­li­jo Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Že­mės ūkio sky­riaus ve­dė­jas Ste­po­nas Staš­ke­vi­čius. Jis sa­kė gir­dė­jęs anks­čiau ra­jo­ne dir­bu­sio vie­no ka­ta­li­kų baž­ny­čios ku­ni­go ka­te­go­riš­ką nuo­sta­tą prieš ža­lių­jų kry­žių sta­ty­mą. Pa­si­tei­ra­vus apie ma­ty­tus už­ra­šus ant kry­žių (pa­vyz­džiui, „amen“), ve­dė­jas tvir­ti­no, jog prieš ką nors už­ra­šant, pir­miau­siai reik­tų pa­si­tar­ti su teo­lo­gi­ją iš­ma­nan­čiais žmo­nė­mis.

S. Staš­ke­vi­čius kal­bė­jo gir­dė­jęs aiš­ki­ni­mų, jog kry­žių sta­ty­mas (kaip pro­tes­to ženk­las) esą pra­kti­kuo­ja­mas Vo­kie­ti­jo­je. Kry­žiai Lie­tu­vos lau­kuo­se bu­vę pa­sta­ty­ti lai­ki­nai, kol bus priim­tas biu­dže­tas. Kiek te­kę gir­dė­ti, jų bu­vę apie tris tūks­tan­čius. Pa­sak ve­dė­jo S. Staš­ke­vi­čiaus, tai bu­vę lai­ki­ni sta­ti­niai. Tvar­kin­gai ak­ci­jo­je da­ly­va­vę žem­dir­biai, pa­sak S. Staš­ke­vi­čiaus, tu­rė­tų tvar­kin­gai ir nu­si­rink­ti pro­tes­to ženk­lus. Ly­giai taip pat, kaip yra nuar­do­mos ba­ri­ka­dos. Juo­lab, kad kai ku­rie kry­žiai pa­kry­pę ar net pa­gul­dy­ti pa­ke­lė­se.

Lieu­tovs že­mės ūkio rū­mų (LŽŪR) or­ga­ni­za­to­rius sa­vi­val­dai Bir­žų ra­jo­ne Ze­no­nas Praš­man­tas „Bir­žie­čių žo­džiui“ sa­kė, jog nors LŽŪR mi­ni­mu klau­si­mu „lai­ko­si šo­ne“, bet žem­dir­bius pa­lai­ko.

„Lie­tu­va – kry­žių ša­lis. Kry­žius nie­kam blo­go ne­pa­da­rė, o vi­suo­me­nės ir val­džios dė­me­sį at­krei­pė,“– sa­kė Ze­no­nas Praš­man­tas. Jam bu­vo ži­no­ma, jog kry­žiai ga­li sto­vė­ti iki va­sa­rio mė­ne­sio, kol įvyks biu­dže­to svars­ty­mai Eu­ro­pos Są­jun­gos par­la­men­te. Žem­dir­biai esą su­ta­rė vie­nin­gai lai­ky­tis, kad vi­siems ES ūki­nin­kams bū­tų iš­mo­ka­mos vie­no­dos iš­mo­kos. Šiuo me­tu Lie­tu­va esan­ti „ket­vir­ta nuo ga­lo“. Ti­ki­ma­si, jog iš­mo­kos bus pa­di­din­tos. Pa­va­sa­rį bus aria­mi lau­kai ir kry­žius ūki­nin­kai su­si­rinks. Pak­ry­pu­sius su­tvar­kys grei­čiau.

Žem­dir­biai pa­sie­kė sa­vo – pa­pil­do­mi mo­kes­čiai ne­pat­vir­tin­ti

Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Bir­žų sky­riaus pir­mi­nin­kas Ta­das Mi­ci­ke­vi­čius pa­tvir­ti­no, jog yra nu­tar­ta kry­žius pa­lik­ti iki pa­va­sa­rio. Tik pa­kry­pu­sius ar nu­vir­tu­sius rei­kė­tų su­tvar­ky­ti grei­čiau. Ga­li bū­ti, jog kai ku­rie ūki­nin­kai ne­sus­pė­jo to pa­da­ry­ti. Pa­sak T. Mi­ci­ke­vi­čiaus, žem­dir­biai esą svars­tė, kad neį­žeis­tų ti­kin­čių­jų jaus­mų, bu­vę kal­bė­ta su kai ku­riais Vil­niaus kraš­to dva­si­nin­kais, ku­rie pa­tvir­ti­nę, jog žmo­nės vi­sa­da sta­ty­da­vo kry­žius, kai jiems bū­da­vo sun­ku. Tie­sa, ofi­cia­lių raš­tų dva­si­nin­kai ne­su­ra­šė, bet ne­bu­vo ir prieš.

Žem­dir­biams da­bar sun­ku, to­dėl jie ir pa­si­rin­ko kry­žiaus sim­bo­lį. Pa­si­rink­ti ža­lios spal­vos kry­žiai dėl aso­cia­ci­jos su gam­ta. Tie­sa, ne­bū­ta jo­kių pra­šy­mų ką nors ra­šy­ti ant kry­žiaus ar prie jo deg­ti žva­ku­tes. Kar­tais žmo­nės pa­tys ką nors su­ma­no pa­da­ry­ti ne­pa­si­ta­rę. T. Mi­ci­ke­vi­čius sa­kė ir pa­ts to­kių kry­žių ma­tęs, bet ne Bir­žų, o Pas­va­lio kraš­to lau­kuo­se. Bir­žų ra­jo­ne bu­vo pa­sta­ty­ta dau­giau nei pen­kias­de­šimt kry­žių.

Ūki­nin­kai, pa­sak T. Mi­ci­ke­vi­čiaus, no­rė­jo ap­gin­ti sa­vo tei­ses. Jie jau iš­gy­ve­no dve­jus šla­pius me­tus ir dve­jus saus­ros me­tus, to­dėl jau­čia­si fi­nan­siš­kai nu­ken­tė­ję. Re­zul­ta­tų, ūki­nin­kų va­do­vo ma­ny­mu, ak­ci­jos dė­ka yra pa­siek­ta, nes pa­pil­do­mi mo­kes­čiai ne­bu­vo pa­tvir­tin­ti. Paaiš­kė­jo ir tai, kad ūki­nin­kai yra vie­nin­gi. Blo­gai, kad šių me­tų žie­ma to­kia šil­ta, ne­ra­mu, kad au­ga­lai „ge­ne­tiš­kai ne­pak­lys­tų“ – pas mus au­gi­na­mi ja­vai, ku­riems rei­ka­lin­gas šal­ta­sis pe­rio­das. Jei taip bus to­liau, ga­li tek­ti keis­ti ja­vų veis­les.

„Kry­žius ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas po­li­ti­niais, pro­tes­to tiks­lais“

Pa­ne­vė­žio vys­ku­pi­jos vys­ku­pas Li­nas Vo­dop­ja­no­vas žur­na­lis­tei sa­kė, jog nuo se­nų lai­kų ka­ta­li­kų baž­ny­čių šven­to­riuo­se, prie pa­ra­pi­jų na­mų, kryž­ke­lė­se ar prie so­dy­bų bu­vo sta­to­mi kry­žiai kaip ti­kė­ji­mo ženk­lai. Taip bu­vo pra­šo­ma, kad vie­ta, ku­rio­je sto­vi kry­žius, bū­tų ypa­tin­gai glo­bo­ja­ma. Yra dau­gy­bė gra­žių in­ten­ci­jų, kai ti­kin­tie­ji sta­to kry­žių (Vieš­pa­ties kan­čios ir pri­si­kė­li­mo ženk­lą), dė­ko­da­mi už pa­tir­tas ma­lo­nes, mi­nint baž­ny­čios ar krikš­čio­ny­bės ju­bi­lie­jus. Pap­ras­tai kry­žius už­sa­ko­mas pas meist­rą, gra­žiai jį pa­puo­šian­tį or­na­men­tais. „Kry­žius yra Vieš­pa­ties kan­čios ir pri­si­kė­li­mo ženk­las“, – kal­bė­jo vys­ku­pas.

Pa­sak vys­ku­po Li­no Vo­dop­ja­no­vo, ūki­nin­kų pa­sta­ty­tus kry­žius šven­tin­ti, lai­min­ti ne­de­ra, nes jie yra lai­ki­ni. Kry­žius ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas po­li­ti­niais, pro­tes­to tiks­lais. „Vieš­pats ne­pro­tes­ta­vo, Jis, kai mi­rė ant kry­žiaus, mel­dė­si už sa­vo prie­šus, už sa­vo per­se­kio­to­jus“. Pa­sak vys­ku­po, jam ne­te­ko gir­dė­ti, kad bū­tų bu­vę tar­ta­si su ka­ta­li­kų baž­ny­čios va­do­vais Lie­tu­vo­je ža­lių­jų kry­žių sta­ty­mo te­ma.L. Vo­dop­ja­no­vas kal­bė­jo, jog bū­tų bu­vę pui­ku, jei ūki­nin­kai bū­tų pa­sta­tę ra­jo­ne vie­ną ge­rą, gra­žų kry­žių su in­ten­ci­ja, kad Die­vas lai­min­tų ūki­nin­kus, kad duo­tų švie­sos po­li­ti­kams, iš­min­ties spren­di­muo­se. Tai bū­tų il­gaam­žis kry­žius, pri­me­nan­tis ūki­nin­kų iš­gy­ven­tus sun­ku­mus ir iš­sa­ky­tus pra­šy­mus Die­vui. Pa­sak Vys­ku­po, yra svar­bu į ką ūki­nin­kai su­de­da sa­vo vil­tis – į Die­vą ar į Eu­ro­pos Są­jun­gą. Da­bar gi nė­ra mei­lės, yra tik pro­tes­tas. Kry­žius ga­li bū­ti pa­pras­tas, bet tu­ri bū­ti orus, kil­nus o ne tik su­kry­žiuo­tos len­tos, ku­rios nė­ra mei­lės iš­raiš­kos ženk­las.