Naujausios
Vytenio Rimkaus gyvenimo paradoksai
Aštuoniasdešimtmetį rytoj minėsiančiam Šiaulių miesto Garbės piliečiui, dailininkui, menotyrininkui Vyteniui Rimkui didžiausias pamokas teikė pati gyvenimo tėkmė. Tremtis, mirties bausmės nuosprendis, traktorininko mokslai ir šaltkalvio dažytojo darbas — toks buvo habilituoto mokslų daktaro, profesoriaus startas.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Ištrems ar neištrems?
V. Rimkaus gimtinė — Zatišių vienkiemis prie Padubysio, Šiaulių rajone. Tėvas dirbo gimnazijoje mokytoju, ūkininkavo mama. Šeima — šeši vaikai.
„Reikėjo klausyti tėvų, — paprastas vaikystės pamokas vardija V. Rimkus. Jei prasižengei — buvo rykštelė, beržinė košė. Bet vaikai tėvų rūpesčius pradeda suvokti tik užaugę.“
Trejų metų V. Rimkų pakirto difteritas, gydytojas vos spėjo prapjauti gerklę ir su įstatytu vamzdeliu nuvežti į Kauną. Profesorius šypsosi: duslokas balsas liko visam gyvenimui.
Mokslai gimnazijoje Šiauliuose sutapo su rusų ir vokiečių okupacijomis. Gimnazistas buvo įsitraukęs į pogrindžio veiklą.
V. Rimkus atsimena: 1944 metų pavasaris, frontas — Vakaruose, bet karas tebevyksta. Šiauliai sudeginti, švietimo įstaigos glaudžiasi Zubovų rūmuose. Ne visi susirenka į pamokas: žuvę, emigravę, miške. Formuojasi nauja aplinka. Laukimas. Amžina įtampa: ištrems ar neištrems? Rimkų šeimos tremties naktis atėjo 1949 metų kovo 25-ąją. Tremties vieta — Irkutsko sritis.
„Dabar galvoju, jei man būtų pasisekę pasprukti ir pasislėpti, gyvenimo gija tuo gal ir būtų pasibaigusi, — svarsto V. Rimkus. — Prievartinė kelionė Sibiran gelbėjo nuo galutinio taško.“
Už laikraštuką — mirties bausmė
Išlikusiuose V. Rimkaus Sibiro užrašuose — lakoniška kasdienybė, žmonių sąrašai, pajamų-išlaidų apskaita. Vargani, bet išgyvenimą žymėję skaičiai.
Pirmoji žiema Sibire buvo itin sunki, šalta, spaudžiama nepriteklių ir alinama sunkių darbų. Išgelbėjo pasiūlymas mokytis traktorininkų kursuose. Bet traktorininku V. Rimkui teko padirbėti tik pusmetį, iki arešto.
Po poros tremties metų tėvas, jaunesnioji sesuo ir V. Rimkus suimami už nusikaltimą, kurio įkalčiai — rankraštis- laikraštukas „Taiga“, sąsiuviniai su dainomis, eilėraščiais, laiškais.
V. Rimkui skirta aukščiausia — mirties — bausmė, kuri pakeista į 25 metus darbų lageryje, 10 metų tremties bei 5-iais metais be teisių. Iš gyvenimo išskaičiuota 40 metų. Kelionė per lagerius tęsėsi iki Stalino mirties.
Kaip tokiomis sąlygomis nepaminti žmogiškumo? V. Rimkaus patarimas paprastas — dirbti pagal suteiktas galimybes. Todėl tremtiniai po kelerių metų adaptacijos veržėsi į mokslus, kad nepasmerkų savęs juodam egzistavimui.
Tremties paradoksai
Profesorius skaičiuoja netektis: pirmaisiais pokario metais žuvo pati energingiausia tautos dalis, trėmimais išnaikintas Lietuvos elitas, į Vakarus pasitraukė mokslinė, kūrybinė visuomenė. Pakitusioje situacijoje augo naujos kartos su naujais siekiais.
Optimistu visą gyvenimą išlikęs V. Rimkus juokauja: į tremtį išvežė už dyką, o atgal reikėjo bilietų. Teko pavargti ir kol gavo kampą savame name. Gimtinėje tapo įnamiais.
Pirmasis V. Rimkaus darbas Šiauliuose — klubo dailininko Zoknių kariniame aerodrome, po kelių savaičių perėjo į Autobusų taksomotorų ūkį. Buvo įformintas autošaltkalviu, o realiai dažė automobilius.
Komiška situacija: po daugelio metų, jau būdamas docentas, V. Rimkus sutiko pažįstamą vairuotoją, kuris paprašė nudažyti automobilį.
„Bet kuris darbas palieka pėdsaką, — šypsosi profesorius. — Svarbu, kad sieki tikslo. Mano tikslas buvo mokslas, saviraiška.“
Dirbdamas šaltkalviu— dažytoju, V. Rimkus pradėjo neakivaizdines studijas Leningrado Iljos Repino dailės institute, kurias baigė su pagyrimu. Apgintos dailėtyros daktaro, habilituoto daktaro disertacijos, suteiktas profesoriaus laipsnis. V. Rimkus — S. Šalkauskio, J. Basanavičiaus premijų laureatas, Šiaulių miesto Garbės pilietis.
„Pyktis, nuoskauda dėl tremties? Tokia buvo valdžia, sunkiai paaiškinama situacija, kai teoriniai gerovės siekiai grįsti masiniais žudymais. Pats gyvenimas įstumia į tam tikras vėžes. Galima daugybę paradoksalių dalykų pastebėti. Jei mūsų šeimos nebūtų išvežę, būtų klausę, kodėl nevežė, nes pagal visus kriterijus turėjo išvežti.
Sibire neareštavo mano vyresniosios sesutės, kuri visą gyvenimą tarsi jautė nuoskaudą: ar ji buvo blogesnė? Net ir taip būna„, — apie lemties paradoksus kalba V. Rimkus.
Kultūra — ne vien pinigai
— Esate Šiaulių kultūrinio gyvenimo grandas. Kaip kinta kultūriniai reiškiniai? Ar kultūra nėra tapusi podukra?
— Kultūros gyvenimas Lietuvoje turi blogybių ir privalumų. Juk kultūroje egzistuoja ekonomika, kriminalistika, romantika. Šiuo požiūriu kultūra Lietuvoje klesti. Bet visi norime grynosios kultūros rezultatų.
Kartais kultūra suvedama į jos finansavimą iš bendrojo biudžeto. Tai — tik vienas tarpsnelis, kultūra ne vien pinigai. Kartais aukščiausius kultūros ženklus sukuria vienišas skurstantis kūrėjas.
Man atrodo, kultūra yra — ir įvairių formų. Bet mes ir tos esamos dažnai nesuvokiame. Atvažiuoja fortepijono meistras, o tik trečdalis salės užpildyta. Kiek Šiauliuose parodų, parodėlių — net ir aš nebespėju visur nueiti.
Profesionalus menas turi savų reikalavimų: teatrui reikia profesionalios scenos, įrangos, biudžetinio finansavimo. Simfoninis orkestras — didžiulis brangiai kainuojantis darinys, bet jo buvimas atskleidžia tam tikrą kultūros lygį. Jis gali atsirasti, kai yra muzikos mokyklos. Kartais trumparegiškai sakoma, kad jų nereikia: čia prasideda neigiama kultūros politika.
Šiauliai turi berniukų chorą „Dagilėlis“, kuris Lietuvą garsina pasaulyje galbūt labiau nei kokia didelė finansinė įmonė. Kodėl nėra mergaičių choro? Nėra entuziasto, to bepročio, trenkto žmogaus. Kad kuo daugiau tokių būtų! Bet tam reikia pašvęsti gyvenimą.
— Dirbote pirmojoje miesto Taryboje. Kokia Jūsų nuomonė apie šiandieninę miesto politiką?
— Vyksta panašūs procesai, problemos niekada nebus išspręstos. Bet daug kas priklauso ir nuo mūsų pačių. Juk ir bulvaro rekonstrukcija buvo užsipulta dėl lėšų eikvojimo. Galėjome tuos pinigus skirti benamiams, bet ar jų būtų sumažėję?
Bulvaras — grynai ekonominis ar kultūrinis dalykas? Užmirštame, kad jis buvo pirmasis visoje Tarybų Sąjungoje. Turime ir didžiausią Lietuvoje patriotinį „Saulės mūšio“ vitražą, anais metais sukurtą kiek užmaskuota forma.
Dabar V. Puronas sukūrė lapę, ją teigiamai vertinu kaip atrakciją, jei ten plūsta žmonės. Vilniuje prie vamzdžio — neplūsta.
Ar būtų Landsbergis be Čiurlionio?
— Per 20 nepriklausomybės metų tarsi neišbrendame iš skandalų liūno. Esame maža tauta, bet nesugebame susitarti, išbristi iš rietenų. Kodėl?
— Aš taip griežtai nežiūrėčiau. Gal per daug apie skandalus, nusikaltimus kalbama? Kodėl tarybiniais metais nusikaltimų tarsi nebuvo? Dėl cenzūros. Mes užmirštame tai, kas buvo bloga, atsimename, kas buvo gera. O šiandien pirmiausia matome blogį, o gėris tarsi neegzistuoja.
Tremtiniai, grįžę į Lietuvą, buvo išjungti iš politinio gyvenimo, todėl dalis jų jėgas nukreipė į materialinės gerovės sustiprinimą, juk buvo darbštūs žmonės. Vaikus leido į mokslus, o šie jau turėjo galimybę į postus. Nesakau, kad ir toks pasirinkimas blogas, bet buvo ir kita galimybė: realizuoti save siekiant mokslo ir atsisakant materialinių dalykų.
Tarybiniais laikais atsirado naujas terminas „kombinuoti“, dabar įsitvirtino korupcija, bet eiliniam žmogui sunkiai suvokiama, kur ji prasideda ir kur baigiasi. Anksčiau reikėjo kyšių dėl prekių, dabar atsiranda kitos formos — kyšis dėl darbo. Bet svarbu, koks žmogus visame tame išlieki.
Buvo tokios žemės ūkio svajonės: atgims tėviškėlė, rūtų darželis, arkliuką pasikinkęs arsiu savo lauką ir bus idealus gyvenimas. To nebus. Tik prie kaitos sunku priprasti.
Dabar mažinamos pensijos, bet porą metų jos kilo. Tai — nepagrįsti valdžių ir partijų žaidimai, o praradimas — skaudus. Bet tad pagalvoju: mano tėvo pirmoji pensija tebuvo 12 rublių...
Yra kvailų sprendimų: juk žmogus, išėjęs į pensiją, dar gali dirbti. Aš dirbau 20 metų, būdamas pensininku. Dabar paradoksas — turi būti išleistas albumas, bet aš negaliu imti honoraro, nes iš karto bus ilgam laikui „kertama“ per pensiją. O leidykla negali honoraro neduoti.
Klaidingi, neprotingi momentai. Kaip ir mokesčiuose. Bet prievolės visą laiką egzistavo. Vienkiemių naikinimo metais sodyboje radau ūkio apskaitos dokumentus, per kuriuos atsiskleidžia ūkelio gyvenimas.
Vokiečių okupacijos metais — vienos pyliavos, tarybiniais metais — vienos prievolės. Radau unikalų kvitą: ant vokiško kvito jau surašyta tarybine ranka. Kuo skiriasi fašistinė valdžia nuo komunistinės? Tas pats kvitelis... Dabar pyliavos ir prievolės peraugo į piniginę mokesčių sistemą.
— Nepasigendate tvirtesnio ir aiškesnio viešo meno žmonių žodžio?
— Menininkai neatsiranda pagal užsakymą. Kad kūrėjai būtų nepamiršti, reikia raidos, kaip atsitiko su M. K. Čiurlioniu. Juk jis buvo dailininkas-mėgėjas, labai neilgai kūręs, didžiosios amžininkų dalies nepriimtas. Pirmąsias monografija iki Pirmojo pasaulinio karo išleido rusai. O dabar M. K. Čiurlionis tapo objektu, per kurį iškyla naujos asmenybės. Juk be M. K. Čiurlionio kažin ar V. Landsbergis būtų iškilęs?
Bet yra ir daugybė antraeilių, trečiaeilių kūrėjų, kurie laukia žinios.
OPTIMISTAS: Šiaulių miesto Garbės piliečiui Vyteniui Rimkui sukanka aštuoniasdešimt. Nors prabėgusiuose metuose daug skaudžios patirties, profesorius optimistiškai žvelgia į gyvenimą ir kaltųjų neieško.
VAIKYSTĖ: Vyteniui Rimkui — aštuoneri ar devyneri, fotografuota Kaune.
MINĖJIMAS: Jubiliejų Vytenis Rimkus minės antradienį Ch. Frenkelio viloje, kur skaitys pranešimą „Šiaulių kultūros tradicija“.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.