Naujausios
Iki karo
Marija Bėliakaitė (gim.1924 m.), brolis Juozas, seserys Onutė, Julija, Danutė ir Viktorija su tėvais Jokūbu (gim. 1889 m.) ir Kotryna (gim. 1900 m.) gyveno Sodeliškių kaime. Iš kaimų skirstantis į vienkiemius, ten išsikėlė ir Bėliakų šeimyna. Savos žemės turėjo 40 ha ir dar 10 ha nuomojosi.
Žemę gavo apaugusią krūmynais, bet derlingą. Jokūbas Bėliakas rovė krūmus, statėsi trobesius. Apsisodino namų teritoriją ąžuolais, liepomis, o viena eilė buvo tuopų. Įveisė sodą iš 100 obelų. Turėjo didelę dviejų galų gyvenamąją trobą, du didelius tvartus, daržinę. Laikė 16 karvių, 5 arklius, kiaules, paukščius. 1946 metais Jokūbą Bėliaką nušovė skrebai.
Vaikus ištrėmė atskirai nuo motinos
Vyko trėmimai į Sibirą. Bėliakai turėjo pažįstamų, kurie perspėdavo, kada bus vežimas. Į sąrašus ši šeima buvo jau įtraukta. Tai žinodama, Bėliakienė geresnius daiktus išdalijo pažįstamiems: indų servizus, audimo stakles, verpimo ratelius, austų medžiagų rietuves, ir pan.
1949 metais Kotryna Bėliakienė sužinojo, kad vėl ruošiamasi eiliniam trėmimui. Ji buvo girdėjusi, kad vaikų vienų be tėvų neišveža. Pasiėmė sūnų Juozą ir pasislėpė. Namie liko dukros: Marija (24 m.) ir dvi sesutės (11 ir 9 metų). Atvykę skrebai su rusų kariais liepė greit susikrauti 2 maišus mantos, nes juos ištremia.
Vyriausia Marija buvo labai religinga ir idealistė, tai tik pasiėmė kryžių, priglaudė prie krūtinės ir pasakė, kad jai daugiau nieko nereikia. Rusas karys pats ėmė rinkti daiktus, kišti juos į maišą, patardamas, kad krautų rūbus, maistą, nes sesytės mažos, visko reikės.
Bėliakai buvo ištremti už tai, kad yra ūkininkai, t. y. buožės. Dukra Marija su sesėmis buvo išvežta į Taišeto rajoną (Sibiras). Grįžusi motina Kotryna su sūnumi Juozu vos neišprotėjo, kad vaikai išvežti. Ją su sūnumi išvežė po 2 savaičių. Galvojo, kad nuveš ten, kur dukros. Deja, išvežė dar šiauriau, į aukso kasyklas. Motina pasakojo, kad net norint pakliūti pas daktarą, reikėjo komendanto leidimo.
Dukra Onutė Bėliakaitė buvo ištekėjusi už Lietuvos karininko, todėl pakeitę pavardę, su šeima slapstėsi. Vėliau patys išvažiavo į Sibirą, į Novosibirską, nes taip buvo saugiau nei Lietuvoje. Lietuvoje Onutės vyrą, kaip buvusį Lietuvos karininką, galėjo ir nušauti. Dukra Julija mokytojavo, bet susikrimtusi, kad šeimą išvežė, ji išvažiavo savo noru.
Grįžus iš Sibiro
1959 metais Bėliakų šeima grįžo į Lietuvą, į tėviškę. Jų jau laukė kolūkio paruoštos privalomos prižiūrėti ir nuimti runkelių normos. Bėliakų sodyba privatizuota „kolchozo“, tačiau apsigyventi joje leido. Jų tvartuose buvo laikomi kolūkio gyvuliai.
Marija Bėliakaitė, kuri susituokė Sibire su Ričardu Matusevičiumi, apsigyveno su mama, seserimi Viktorija, broliu Juozu su šeima savo buvusioje sodyboje.
Sodybą rado nuniokotą, neprižiūrimą. Šulinys užverstas. Teko gyvenimą kurti iš naujo. Nieko nebeturėjo. Visko, ko reikia, bėgdavo skolintis iš kitų. Nors iki ištrėmimo užtektinai visko turėjo, kadangi buvo tvirtai stovintys ant kojų, rūpestingi, ūkininkai.
Aplinkinių elgesys
Sugrįžus iš Sibiro tik viena labai vargingai gyvenanti Grigaliūnienė grąžino viską iki paskutinio siūlo galo, ką Bėliakai jai buvo prieš tremtį palikę (saugoti ar perleisdami). Vienas vyras, kuris prieš tremtį buvo pasiskolinęs nemažą pinigų sumą iš Bėliakų, šiems sugrįžus, skolos neišsižadėjo, bet reikalavo įrodymų: rodyk popierius, jei parodysit – grąžinsiu iki paskutinio skatiko! Per tokias suirutes ar kas gali išsaugoti popierius, dokumentus? Ne tas tada rūpėjo…Skola taip ir liko negrąžinta.
Dukra Regina, Marijos Bėliakaitės – Matusevičienės dukra, pasakoja, kad mama Marija buvo labai darbšti, ėmėsi melžti kolūkio karves. Melžėja išdirbo iki pačios pensijos.
Žmonės nešnairavo kaip į buvusius tremtinius, tik vienas vyriokas iš buvusio jaunimo pasakė, kad „su tokiais liaudies priešais jis nepažįstamas“. Ir viena mergina, kaimynė, juos ignoruodavo, apsimesdavo, kad nepažįsta.
Tarybų valdžia neleido išpirkti... savo namų
Gaila, kad kolūkio valdžia, nors jau buvo leista namus išsipirkti, jiems išsipirkti savųjų namų neleido. Tai buvo nemaža materialinė skriauda. Kadangi neturėjo namų nuosavybės, tai melioracijos vajui užėjus ir visiems keliantis į gyvenvietes, negavo už griaunamus pastatus 6000 rublių kompensacijos, kaip kad kiti gyventojai.
Gyvenant atsikurtame gimtajame vienkiemyje Marija su vyru Ričardu susilaukė 4 vaikų: Irenos, Reginos, Romualdo, Roberto. Kolūkis įžūliai vienkiemyje elektros nevedė. Visi keliai buvo užariami, tad vaikai pamokas ruošė prie žibalinių lempų ir klampojo per arimus į Legailių mokyklą.
Sūnus Romualdas prisimena, kad vienoje situacijoje padėjo išsisukti iš padėties tai, kad yra tremtinių vaikas. Po armijos kalbinant Romualdą stoti į komunistų partiją , Romualdas atrėžė, kad jis yra tremtinių sūnus, tai kalbintojas lėkė nuo jo kaip nuplikytas!
Prisiminimus papasakojo Marijos Bėliakaitės-Matusevičienės dukra Regina Matusevičiūtė – Smaidžiūnienė
Rašinys parašytas pagal "Partizaninės kovos ir tremtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai".
