Naujausios
Vieni ir nesaugūs
Žiema bene labiausiai nelepina vienkiemių gyventojų. Užpustytu keliu jiems sunku pasiekti ne tik už kelių ar keliolikos kilometrų esančią parduotuvę, bet ir prisišaukti medikų pagalbos.
Žmones kausto ir augančio plėšikavimo baimė. Atsitiktinis svečias sutinkamas nepatikliai. Nusikaltimų vienkiemiuose daugėja.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Kiaunių draugijoje
„Šiaulių krašto“ kelionė į Šiaulių rajono vienkiemius prasideda Kuršėnų nuovadoje. Pareigūnai, suprasdami, jog lengvuoju automobiliu į atokesnes sodybas užpustytais keliais neprasibrausime, noriai sutinka patalkinti.
Apylinkės inspektoriaus Gintaro Daukinčio vairuojamu visureigiu judame link vienkiemio Šilkalnių kaime.
Stanislavos Tuzinienės sodyba apsupta miško. Neplatus keliukas užpustytas, bet pravažiuojamas. Kieme garsiu lojimu pasitinka šuo. Kelias minutes barbename į verandos langą — duris užkabintos iš vidaus. Atkabinusi kablį ir pravėrusi duris šeimininkė klausiančiai į mus žiūri, ir tik pamačiusi apylinkės inspektorių nušvinta, pakviečia užeiti.
„Nepasiekiama iki šiol buvau. Šią žiemą pirmą sykį kelią nuvalė, kai ruošėsi valdžia atvažiuoti į Šiaulius. Vieną rytą žiūriu ir netikiu: kas per stebuklas — mano keliuką mašina braukia! Anksčiau problemų dėl kelių valymo nebuvo.“
S. Tuzinienė sako užsnigtais keliais sunkiai nueinanti į už kilometro kito esančio Varputėnų kaimo parduotuvę.
Tris dešimtis metų atokiame vienkiemyje gyvenanti močiutė svajoja suremontuoti namą, tačiau svajonei dėl „skrumnos“ pensijos išsipildyti, sako, nelemta.
„Sunku vienai pasimetusioje sodyboje, šalta. Laukai aplinkui, skersvėjai. Miškas vėjo nesulaiko, — žemaitiškai kasdienes bėdas kloja šeimininkė. — Naktimis reikia keltis, pečių įkurti, antraip — kaip lauke. Skyles lubose kiaunės išgraužė.“
Mirus vyrui, keturiolika metų viena gyvenanti Stanislava su pastogėje apsistojusiais miško gyvūnais susidraugavo, ėdesio jiems padeda.
Vienkiemio šeimininkė, kurios artimiausi kaimynai — „ten, tolumoje, už kelio“ — iš kiemo dėl silpnos sveikatos retai išeinanti. Dar rečiau močiutė sulaukia ir svetimų žmonių viešnagės, todėl labiausiai pasiilgstanti bendravimo.
„Gyveni atsiskyręs. Norisi, kad kas užsuktų, ir baisu, kad ne piktadarys, — sako senolė. — Policija pernai aprūpino telefoniuku, kad, jei prireiktų, galėčiau bėdoje išsikviesti. Ačiū Dievui, dar neprisireikė. Dažnai pagalvoju, kas bus, jei nutiks nelaimė, o keliai nenuvalyti, taigi neprivažiuos nei gaisrinė, nei greitoji.“
Ar vienatvės ir ligų kankinama močiutė nenorėtų gyventi arčiau žmonių?
„Tokių minčių nėra. Čia labai graži vieta. Tik kad kas pastatą nudažytų, aptvarkytų. Tas namas — istorinė vieta, buvusi mokykla. Čia kadaise mano vyras mokėsi.“
Plėšikai paliko be maisto
Sukame link Kryklių kaimo vienkiemio. Iš tolo matyti netoli pamiškės sodybos keliuko su maišeliu rankoje stoviniuojanti Bronė Uncienė. Išsiaiškinusi, kas esame ir ko norime, 88 metų senolė sako laukianti kiekvieną ketvirtadienį pro jos kiemą prasukančios autoparduotuvės. Pritrūko duonos.
Parduotuvė ant ratų — tikras išsigelbėjimas, nes artimiausia — tik Dirvonėnuose, už devynių kilometrų.
Šalia šeimininkės uodegą vizgina juodas kaip anglis amsintis šuo. Jis — ištikimas draugas. Be jp močiutė sodyboje būtų viena kaip pirštas.
„Banditai langą vieną naktį išėmė, produktus iš šaldytuvo iškraustė, patalynę išnešė. Miegojau, nieko negirdėjau. Paskui subruzdėjo, ir aš atbudau, — kaip iš rašto kloja B. Uncienė. — Žiūriu, šaldytuvas atviras ir tuščias. Ir durys atdaros.“
Pas sūnų gyventi nors ir labai išgąsdinta močiutė Bronė nevažiavo.Šioje sodyboje ji gimė, čia gyvenimas prabėgo, čia ketina ir numirti.
Ar nebijo gyventi toli nuo kaimo? Bijo, prisipažįsta, bet namai yra namai.
Policijos siūlomo telefono, kuriuo, esant reikalui, galėtų pagalbos prisišaukti, B. Uncienė atsisakė — nemokėtų juo naudotis ir dėl klausos nesusikalbėtų.
Užšalo net šulinys
Tolumoje, ant stataus kalniuko, matyti dar vienas apsnigtas Raudėnų seniūnijos, Pamockės kaimo vienkiemis. Iš tolo matyti ant virvės kabantys nuo šalčio sustirę drabužiai, skalija šuo.
Julijona ir Domininkas Puzarai vienkiemio gyvenimą pasirinko prieš kelis dešimtmečius. Kitaip nei ankstesnėmis žiemomis, šioji, anot J. Puzarienės, parodė aštrius dantis.
„Šiemet net šulinys užšalo. Geriamą vandenį parduotuvėje perkam, o karvei tirpiname sniegą, — kalba šeimininkė. — Laukiam nesulaukiam pavasario, sunku ir baisiai nejauku dabar.“
Ne tylos ir atsiskyrėliško gyvenimo ponia Julijona sako bijanti — kaip tik dėl tų dalykų prieš daugelį metų trijų kambarių butą į dabartinį vienkiemį išmainė. Moteris bijo plėšikų. Laimei, tokių svečių sodyboje nesulaukė.
Virgilijus Daujotas, Šiaulių rajono policijos komisariato Kuršėnų nuovados vyresnysis tyrėjas, sakė, kad policija dabar dažnokai sulaukianti vienkiemių žmonių skambučių apie sodybos link sukančius nepažįstamus žmones.
„Augant nusikalstamumui gyventojai išsitempę, stebi aplinką ir, kilus įtarimui, skambina policijai. Tai pagirtina“, — teigia pareigūnas.
Faktai
Statistika liudija, kad atokių sodybų gyventojai išsitempę nebe reikalo.
Šių metų sausio 26-osios naktį Jauniūnų kaime (Joniškio rajonas) trys kaukėti plėšikai įsibrovė į vienkiemį ir apiplėšė bei surišo ir sumušė čia gyvenančius pensininkus. Grobis — močiutės pensija.
Penai, gruodžio pabaigoje, du kaukėti plėšikai įsilaužė į Vainiūnų kaimo (Pakruojo rajonas) pensininkės namus ir, panaudoję smurtą, atėmė pinigus, telefoną.
Gruodžio 7-ąją kaukėti plėšikai siautėjo nuošaliame Spilgių (Pakruojo rajonas) kaime — primušė garbaus amžiaus žmones ir pagrobė dviratį.
Spalio 31-ąją į Kelmės rajono, Plekaičių kaimo 81 metų gyventojos namus įsibrovę du kaukėti plėšikai grasino susidoroti ir atėmė pinigus.
Rugpjūčio 1 dieną Bazilionuose (Šiaulių rajonas) trys banditai, smaugdami 94 metų senutę, atėmė jos turėtus šimtą litų.
NAMAI: Vienkiemių gyventojai pripažįsta bijantys plėšikų, tačiau namai yra namai.
NEJAUKUMAS: Julijona Puzarienė iš Pamockės kaimo vienkiemio sakė, kad žiemą jai labai nejauku.
ŠULINYS: Užšalusį šulinį vienkiemio gyventojai „aprengė“ — kad greičiau atšiltų.
IŠGĄSTIS: : Močiutė Bronė Uncienė sako kartą jau išgąsdinta nuo vagių, tačiau sodybos nepaliko. Tai patvirtina ir apylinkės inspektorius Gintaras Daukintis.
LAUKIMAS: Šilkalnių kaimo vienkiemio šeimininkė Stanislava Tuzinienė sako laukianti žmonių, bet į atokią sodybą retas užsuka.
Jono TAMULIO nuotr.