Naujausios
Trys Lapėnų kartos medžioja drauge
Akmenės rajone buvusio Papilės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorius, o dabar pensininkas Vytautas Lapėnas skaičiuoja 45 metų medžiotojo stažą. Miškininku dirbančiam sūnui Arūnui ši patirtis artėja prie 20 metų. Kariškio profesiją pasirinkęs anūkas Vytautas tokiu pat pomėgiu mėgaujasi pirmieji metai.
Ir visi trijų kartų Lapėnai dažnai į medžiokles traukia drauge, kaip Papilės medžiotojų būrelio nariai.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Medžioklės pėsčiomis — įprastos
Papilės paukštininkystės tarybinio ūkio direktoriumi dirbti Vytautas Lapėnas pradėjo 1962 — aisiais, o po trejų metų tapo medžiotoju. Nuo tada sezono metu dažną savaitgalį su užkabintu šautuvu ant peties ėmė traukti į gamtą, ir tai tęsiasi iki šiol.
„Stebiuosi, kad šiandien medžiotojai dėl kelių kilometrų kelio sėda į automobilius ir juos sugrūda vos ne į mišką, kur vyksta žvėrių varymai, — sakė vieną ilgiausių medžiotojo patirtį Akmenės rajono turintis dabar 75 metų papilėniškis. — Man malonu pėsčiomis išeiti iš namų. Anksčiau iki vakaro sukardavau apie 15 — 20 kilometrų, dabar atstumai trumpėlesni“.
Laukais ir miškais traukdamas V. Lapėnas daugiausiai yra paklojęs zuikių. Per vieną sezoną jų laimikis buvo pasiekęs arti 40. Bet tada, kai tų ilgaausių straksėjo gerokai daugiau, negu šiuo metu. Nes jie nebuvo žemės ūkio derlių dorojančios technikos daužomi, laukus purškiamais chemikalais nuodijami.
Jis iš vaikystės prieškaryje tebepamena šiandien neįmanomus regėti vaizdus — kaip pavakaryje sniegas marguodavo nuo iš miško, atrodo, atplaukiančių gausybės kiškių. Traukdavo į sodybas kramsnoti vaismedžių šakelių, ieškoti kito maisto. Tėvas klojimo durų apačioje specialiai neuždėdavo pavarčios, kad pro paliktą angą sulįstų miško žvėreliai ir šiengaliais pasistiprintų.
Ar tada nekilo noras medžioti? „Iš tikrųjų pirmieji mano laimikiai ir buvo kiškiai, kurių kelis vaikystėje esu sugavęs savo paspęstose kilpose, — nesidrovi prisipažinti V. Lapėnas. — Bet anais laikais kaime taip darė, kas netingėjo, ir niekas nedraudė, nebaudė, jei gaudai savo miške ar kieme“.
Piktinasi žvėrišku požiūriu į žvėris
Tačiau V. Lapėnas niekada neturėjo žvėriškos potraukio kuo daugiau nušauti žvėrelių, nesistengė kuo dažniau medžioti. Ir negerbia medžiotojų, kurie perlenkia lazdą. Piktinasi tam sudarytomis sąlygomis.
„Mane žlugdo šalyje galiojantys įstatymai, leidžiantys medžioti dieną naktį, — sakė papilėniškis. — Užtat būna, kad iš varyminės medžioklės dieną grįžęs medžiotojas vakare dar išeina tamsoje tykoti žvėrių. Ir kaip tada išgyventi tam vargšui žvėriui?“
Jis spąstais vadina ir žvėrių tykojimo bokštelius. „Juk bokštelį galima statyti miško viduryje, prie jo pripilti pašarų, — sakė senasis medžiotojas. — Žmogus atvažiuoja, pasižiūri, kad žvėrys čia pramynė taką, įsitaiso bokštelyje ir netrukus taukšt — nusišovė. Tai yra siaubas“.
Kartą pasipiktinęs televizijos laidos „Tauro ragas“ reportažais apie varymines medžiokles, paskambino į studiją ir pasiūlė: “Parodykit teisybę, kaip prie pašarų krūvų medžiotojai vilioja žvėris ir juos šaudo“.
Užtat V. Lapėnas vertina praeitį, kurią su lengva pašaipėlė vadina okupantų laikais, kai buvo leidžiama bokštelį statyti tik ten, kur žvėrys daro nuostolių.
Anais laikais dar jam patikdavo, kad žvėringose vietose medžiotojai užmigdydavo elnius ir nuveždavo juos į tuos miškus, kur jų beveik nėra — kad daugiau įsiveistų. Dabar nėra girdėti apie tokius darbus.
V. Lapėnas labai norėtų, kad Papilės apylinkėse panašiai pavyktų pagausinti zuikių. Todėl siūlė medžiotojų būrelio nariams jų nupirkti iš augintojų fermos kitame Lietuvos pakraštyje ir parsivežti į savo miškus. „Juk kai atsirastų kito kraujo, tada veistųsi geriau ir gyvybingesni pasidarytų, geriau išgyventų“, — įsivaizduoja patyręs medžiotojas.
Jis šį sezoną bandė įsiūlyti medžiotojų būrelio nariams savaranoriškai susimažinti medžioklių skaičių. Nes žiema buvo ilga, šalta, todėl žvėrims ir taip buvo sunku išgyventi.
V. Lapėnas girdėjo, kad kartą rajono medžiotojų ir žvejų draugijos valdyba bandė rajone nustatyti oficialiai medžioklės apribojimus, nors šalies įstatymai leidžia. Pavyko, vos vos vieno balso persvara. „Nes kažkodėl visiems tiek svarbu nušauti kuo daugiau, nes daug kas mąsto: jei aš nenušausiu, tai kas nors kitas nušaus“, — tam nepritaria papilėniškis.
Ar žvėrys patys pajėgs išgyventi mūsų miškuose? „Visa laimė, kad dabar labai sustiprėjo jų baimės jausmas, — pastebi V. Lapėnas. — Atsimename, kad jei zuikis naktį iššokdavo į kelią priešais važiuojančią mašiną, tai ir skuosdavo priekyje apšviestas lempų. Dabar išgudrėjo — iškart šast į šoną. Laukuose besiganančios stirnos išgirsta atūžiančią mašiną, ir iškart slepiasi miške. Jei kur tankmėje pakeli šernų šeimyną, tai ji žaibiškai nutrata ir kuo tolyn. Tai dar ir gelbsti“.
Svečiais medžioklėse nesižavėjo
Iki šiol sklando legendos, kad tarybiniais laikais medžioklės buvo tapusios aukštų pareigūnų susitikimų, pasilinksminimų vieta. Ar vieno didžiausio Lietuvoje Papilės paukštininkystės tarybinio ūkio (priklausė daugiau kaip 7 tūkstančiau hektarų žemės) direktorius medžiokles panaudodavo įtakingiems ryšiams palaikyti ir spręsti klausimus?
„Buvau iš tų nevykusių, o gal kietų vyrų — nekviesdavausi į medžiokles viršininkų, — sakė V. Lapėnas. — Jei koks įtakingas specialiai pradėdavo kalbą apie mūsų krašto žvėris ir matydavosi, kad norėtų būti pakviestas jų pamedžioti, tai nuduodavau, kad nesuprantu užuominų ir nekviesdavau“.
Tačiau retkarčiais svečių nepavykdavo išvengti. Pamena kaip sykį vienas partijos komiteto sekretorius iš bokštelio nieko nenušovė, o paskui nusispjovė: ko čia atvažiavau, ar ant šakos pasėdėti.
Direktorius nieko neatsakė, o iki šiol pamena ką pagalvojo: „Juk aš to šerno tau nepririšiu. Jei jis neatėjo, tai pirmiau pagalvok apie save: arba tu krutėjai, o gal smirdėjai, ir žvėris pajunta, suka pro šalį“.
Ir paskui papilėniškis vis išsisukinėdavo nuo to paties sekretoriaus užuominų susitikti medžioklėje.
V. Lapėnas vertino, kad gali medžioti su paprastais, o ne valdžios vyrais. Užtat ir nesusigundė kvietimu palikti Papilės medžiotojų būrelį ir pereiti į rajone naujai susikūrusį Tarybų rūmų būrelį, kuriam priklausė įstaigų vadovai.
Šautuvų nekaitalioja
V. Lapėnas iš viso yra turėjęs tris šautuvus. Pirmąjį, o paskui kitą, pirktus padėvėtus, maždaug prieš 40 metų iškeitė į tada naujausią rusišką IŽ markės ir tebesidžiaugia iki šiol. Tokios pat gamybos nupirko sūnui Arūnui, kai jis, baigdamas Papilės vidurinę mokyklą, įstojo į medžiotojus. Jis tą patį šautuvą iki šiol tebenaudoja. Tik anūkas Vytautas turi modernesnį šautuvą, vakarietiškos gamybos. Jį įsigijo, kai laikė abitūros egzaminus Kuršėnuose ir buvo priimtas į medžiotojus Akmenės rajone.
Visi trys Lapėnai priklauso tam pačiam Papilės medžiotojų būreliui. Visi čia ir susitinka. Šiaulių rajone gyvenančiam ir miškininku dirbančiam sūnui netoli pasiekti tėvų namus — keliolika kilometrų. Tolėliau yra jauniausiam — iš Kaune esančio kariuomenės dalinio, kur buvo paskirtas, kai baigė Karo akademiją.
„Džiaugiuosi, kad sūnus išaugo į medžiotojus ne mėsininkas, o taip pat mąsto kaip ir aš: reikia žvėrelius tausoti, šerti, o medžioti — kai jiems nesunku išgyventi“, — sakė V. Lapėnas.
Užtat A. Lapėnas irgi nestato medžioklės bokštelių, nors tam turi sąlygas savo žemėje ar miške. Ir į medžiokles nesiveržia — ne kiekvieną savaitgalį. Labiau vertina varymines medžiokles, o į palaukimus per metus išsiruošia kartą kitą.
Kariškis V. Lapėnas, jo senelio pastebėjimu, taip pat protingai elgiasi medžioklėje, kad grožisi bėgančiais elniais.
„Ne, tikrai nesistengia Lapėnai, kad iš medžioklės kiekvienas grįžtų su laimikiu, o mėgaujasi buvimu gamtoje,“ — garantuoja jų vyriausiasis. Bet prisimena, kad pasisekė pati pirmoji viso trejeto medžioklė, kai medžiotoju tapo jauniausias Vytautas. Tada jis iškart pataikė į zuikį, tėvas patiesė stirnaitę, o senelis — lapę.
Dėdė buvo pavyzdys
Lapėnų medžiotojų dinastiją iš tikrųjų pradėjo smetoninėje Lietuvoje gyvenęs dabartinio papilėniškio dėdė ir laikinas įtėvis. Mažąjį V. Lapėną tėvas buvo atidavęs savo brolio šeimai, neturėjusiai savo vaikų, o kai 1940 — aisiais juos rusai trėmė į Vorkutą, berniuką grąžino tėvams.
„Gerai atsimenu, kaip Palangoje girininku dirbęs dėdė atsiveždavo mane į tėvo miškus zuikių pamedžioti, o mes vaikai juos pavarinėdavome“, — pasakojo V. Lapėnas.
Tada vaikui pati medžioklė atrodydavo iškilminga. Nes dėdė patraukdavo į laukus, pasipuošęs dailia miškininko uniforma.
„Vaikeli, kaip gražu būti miškininku ir medžioti“, — iki šiol prisimena senasis V. Lapėnas savo motinos žodžius. Toks požiūris patiko ir sūnui, o vėliau tas medžioklės žavesys tapo jo gyvenimo puošmena.
Autoriaus nuotr.
MEDŽIOTOJAS: 75 metų Vytautas Lapėnas, turintis 45 metų medžiotojo stažą, sako esąs gamtininkas.