Naujausios
Reikia tiek nedaug – tik dėmesio
Pasak R. Gudeikienės, šios geranoriškos iniciatyvos tikslas yra parodyti senoliams, kad jie nėra vieniši.
„Daugiau nei dvidešimt metų dirbu socialinį darbą. Dirbant tokį darbą tenka nuolat gyventi kitų problemomis, ne išimtis ir šios šventės – suki galvą, ar tie žmonės turi malkų, ar jie turi, ką padėti ant šventinio stalo, ar kas nors juos aplankys? Bet kuris prieš šventes nori lašelio dėmesio ir šilumos. Pirmaisiais metais seniūnijos ūkvedį aprengėme Kalėdų seneliu, kitais metais traktorininkas tapo nykštuku. Kartu su jais senolius aplankėme – iškarpiau kiekvienam po gražią snaigę ir priklijavau ant lango. Atrodo, tai nedidelė smulkmena, bet pamačiau, kiek daug tai kitam gali reikšti. Ašarotos akys pasako viską – žmonės išsiilgę bendravimo“, – sakė R. Gudeikienė. Ji senjorus prieš šventes stebina ir kitomis rankų darbo dovanėlėmis – kalėdiniais saldainių medeliais, sausainiais ar kitomis, su meile gamintomis, staigmenomis.
Nuoširdi dovana
Šiais metais R. Gudeikienė iškepė 30 meduolinių namelių ir prie kiekvieno jų pridėjo po savos kūrybos eilėraštį. R.Gudeikienė apgailestavo, kad nebespėjo jų iškepti visiems 40 aplankytų senolių.
„Šie nameliai tarsi gimtų namų simboliai, tad ir eilės apie tėviškę, gimtuosius namus. Neturiu kūrybinio poetės talento, tiesiog tos eilės iš širdies gimė“, – tvirtino ji.
Meduolinius namelius R. Gudeikienė gamino vakarais po darbo ir naktimis. Vien meduolių tešlai sunaudojo apie 15 kilogramų miltų, o kiek kitų produktų sudėta – neskaičiavo. Esmė juk ne ingredientuose, bet tiksluose – kiekvienam senoliui padovanoti šventinę nuotaiką.
„Kadangi tai daug metų besitęsianti tradicija, jaučiuosi laukiama, nes dažnai mane pasitikę senoliai sako „žinojau, kad ateisi“. Jie brangina tuos kepinius, todėl jų net nevalgo, pasidėję laiko kaip suvenyrą. Sakau, valgykite, netaupykite, jie skanūs... bet man atsako, kad per gražiai iškepta, tai ir valgyti gaila“, – kalbėjo R. Gudeikienė.
Gerumu užkrėtė ir kitus
Prie R. Gudeikienės geranoriškos iniciatyvos noriai prisijungia ir kiti – įmonės, įstaigos, pavieniai asmenys.
„Šių metų dovanų krepšeliai senjorams kaip niekad gausūs. Negaliu patikėti, kiek daug aplinkui yra gerų žmonių. Štai, pavyzdžiui, viena moteris senoliams davė net trisdešimt porų pačios rankomis megztų kojinių. Jau kelinti metai prisideda ir vietiniai rajono sodininkai, dovanodami sulčių, obuolių, taip pat iniciatyvą palaiko ir verslininkai. Džiugu, kad turime iniciatyvai neabejingų verslininkų – įmonė „Biržų duona“ aprūpino senjorus kūčiukais ir kitais gardžiais šventiniais gardėsiais. Šiemet prisijungė ir policijos pareigūnai, atvežę rūbų, maisto. Tiesiog širdis dainuoja“, – šypsosi R. Gudeikienė.
Atjauta kitam – savaime suprantamas dalykas
O ar tokius geranoriškus sumanymus palaiko šeima? Pašnekovė atsakė jaučianti vyro ir vaikų palaikymą.
„Žinoma, be šeimos palaikymo galbūt kitaip viskas ir būtų. Mano vaikai jau suaugę, gyvena savo gyvenimus, o vyras mato mano kasdienybę. Mano šeima žino, kad aš kitaip negaliu. Nežinau, gal genai tokie – mano močiutė, mama, karo metu pačios sunkiai gyvendamos paskutiniu kąsniu su kitais dalindavosi, tai gal ir man atjauta kitam yra savaime suprantamas dalykas? Kitąsyk gal ir per giliai viską imu į širdį, bet aš kitaip nemoku, man neišeina.
Slaugiau savo artimuosius, tad žinau, kaip ant patalo gulinčiam žmogui svarbus ne tik artimųjų dėmesys – sulaukę svetimo žmogaus dėmesio jie jaučiasi reikalingi, svarbūs“, – pasakojo R. Gudeikienė.
Jai kartais tenka girdėti ir skaudžių replikų, esą toks jos gerumas yra labiau kvailumas, papildomas rūpestis pieš šventes. Tačiau moteris stengiasi į tokias kalbas nekreipti dėmesio.
„Popierizmo“ – daugiau, bendravimo – mažiau
Pasak pašnekovės, gaila, bet metams bėgant socialinio darbuotojo pareigybė kardinaliai pasikeitusi. Daugėja „popierinio“ darbo ir mažiau lieka laiko bendravimui su žmonėmis.
„Liūdna, bet negaliu senoliams skirti tiek dėmesio, kiek iš tikrųjų norėčiau. Įsivaizduokite – per metus sulaukiame vien 700 prašymų pašalpoms, kompensacijoms kurui, o kur dar prašymai nemokamiems maisto produktams ir kiti oficialūs raštai. Dažnai tenka dirbti ir po darbo valandų, juk nepasakysi žmogui „palaukite, aš nespėju, dėl to ir negavote pašalpos“. Esu tokios nuomonės, kad jei dirbi savo darbą, tai turi jį atlikti maksimaliai gerai“, – neabejojo R. Gudeikienė.
Po sunkios darbo dienos atsipalaiduoti padeda pomėgiai, kurie, pašnekovės žodžiais, padeda šiek tiek atitolinti mintis ir apsaugo nuo perdegimo. R. Gudeikienei labai patinka suktis virtuvėje – kepti tortus ir kitus konditerinius gaminius, gaminti saldainių puokštes, ji net savarankiškai išmoko drožinėti arbūzus. Po darbų labai gera pasivaikščioti gamtoje.
Vienišų senolių daugėja
Socialinio darbo organizatorė kasdien mato ir kitas problemas, su kuriomis susiduria vieniši, neįgalūs senjorai. Viena didžiausių, R. Gudeikienės manymu, yra senoliams teikiamų paslaugų atokiuose kaimuose, trūkumas.
„Kaimai sensta, nyksta. Realybė tokia, kad daugumos senolių vaikai yra užsienyje emigravę, arba toli, kažkur didmiestyje gyvena ir tėvus ne kiekvieną savaitgalį gali aplankyti. O tėvai kraustytis pas vaikus gyventi nenori, todėl paslaugų į namus poreikis senjorams didėja. Tik ne visada yra galimybių paslaugas teikiančius specialistus įdarbinti“, – pastebi R. Gudeikienė.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
