Naujausios
Tremtis prisiminta ir Rygoje
Birželio 14-oji Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, išaušta pažymėta gedulo juostelėmis ant iškeltų vėliavų. Latviai per pirmąją tremtį neteko 15 tūkstančių žmonių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Prie paminklo
Dar prieš 11 valandą ryto latviai rikiuojasi prie Laisvės paminklo, pastatyto 1935 metais ir išlikusio per sovietmetį. Katedroje baigėsi šv. Mišios, Brivibos (Laisvės) gatvė pilnėja.
Oras apniukęs. Veidai — daugiausia pagyvenę. Rankose suspaustos laukų gėlės, puokštės, suskintos iš baltų ir raudonų žiedų, simbolizuojančių Latvijos vėliavos spalvas.
Priekyje rikiuojasi vėliavnešiai su Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavomis. Laisvės gatvėje stovime su Rygoje gyvenančiu filosofu, rašytoju Arvydu Juozaičiu.
„Bus kokie penki šimtai. Kaip septyniasdešimtosioms metinėms žmonių mažoka, — pastebi A. Juozaitis. — Jums reiktų atvažiuoti pamatyti, kaip ši aikštė atrodo kovo 16 dieną, kai minima neoficiali Latvių legiono diena. Minia, virš kurios plevėsuoja daugybė Latvijos vėliavų, čia užpildo visą aikštę.“
Įvairovė
Į minėjimą atvyksta Latvijos prezidentas Valdis Zatleris, premjeras Valdis Dambrovskis, Latvijos parlamento (Saeimos) pirmininkė Solvita Abuoltinia, kiti valdžios atstovai. Jų rankose — baltų ir raudonų gėlių vainikai. Stovi ir naujai išrinktas prezidentas Andris Bėrzinis.
Aikštėje skamba Latvijos himnas. „Dievs, sveti Latviju (Dieve, laimink Latviją)“, — tarsi prašymas nuvilnija per aikštę. Latviai himną gieda pasitempę ir darniai.
Netoliese stovi garbaus amžiaus buvęs legiono karys, rankose laikantis prisiminimų knygą. Prie jo prieina bendralikimis. Persimetę keliais žodžiais, nusiperka vienas kito knygą.
Jaunimas veltui dalija nacionalistų laikraštį DDD, skelbiantį deokupaciją, dekolonizaciją ir debolševizaciją.
Laikas be atsakomybės
Per aikštę praplaukia švelnūs kanklių garsai. „Bendrumo jausmas būtinas, kad gyventume toliau, — kalba latvių tremtinių bendrijos pirmininkas. — Tie metai išnaikino ūkinę ir visuomeninę Latvijos santvarką. Drįstu išvesti paralelę: 1940 metai gyvi — negalime įveikti eilinės krizės. Gyvename laikais be atsakomybės: kuo didesnis nusikaltimas, tuo mažesnė bausmė.“
V. Zatleris, kaip prezidentas, šia proga kalba paskutinį kartą: liepos 8 dieną Seime prisieks jo įpėdinis A. Bėrzinis.
„Kasmet čia ateiname, kad prisimintume, nes atmintis — šventa. Latvijoje nėra nuo okupacijos nenukentėjusios šeimos. Bet nėra tokių sunkumų, kurių negalima įveikti. Žmogus - savo likimo kalvis, valstybės likimą kuriame kartu“, — sako V. Zatleris.
23-ejų metų aidas
A. Juozaitis rankose laiko „Latvijas avize“ — “Latvijos laikraštį“. Pirmajame puslapyje — Konstantino Pupuro nuotraukos. Prieš 23-ejus metus šis latvis, atstovavęs “Helsinkio-86“ grupę, prie Laisvės paminklo iškėlė vėliavą ir ją nešė į Brolių kapus, kuriuose ilsisi Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose, Latvijos nepriklausomybės karuose žuvę kariai. Vėliavos kelionė buvo skirta komunistinio genocido aukoms atminti.
Tą įsimintiną dieną pirmą kartą Latvijos pokario istorijoje per visą Rygą, kaip laisvės nuojauta ir ženklas, praplazdėjo Latvijos vėliava.
Disidentui K. Pupurui laisvės atėmimo bausmės pavyko išvengti. Nuo 1988 iki 1990 metų K. Pupuras gyveno Vakarų Europoje, 1990 metais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia baigė studijas, įstojo į JAV karinį jūrų laivyną, tarnavo Irake. Pernai grįžo į Latviją. Įsijungė į partiją „Viskas Latvijai“.
Po 23-ejų metų K. Pupuras nusprendė pakartoti vėliavos kelionę.
Pakartojo žygį
Vakarop Brolių kapinėse tylu ir ramu. Dega amžinoji ugnis, žuvusiesiems galvas lenkia skulptoriaus Karlio Zalės kurti riteriai ir jojikai. Centre — galvą nuleidusi motina, po jos kojomis — žuvę sūnūs.
Tarsi šešėlis prieš paminklą ant kelių parklumpa jauna moteris. Padeda gėles, ko gero, meldžiasi. Tyloje nuskamba latviški žodžiai — moteris tarsi gieda, tarsi dainuoja: Latvija gimė iš dainos, dainuodama kilo.
Tarp tvarkingų kapų eilių išnyra žmonių kolona, kurios priekyje — K. Pupuras su vėliava.
„Kova nėra baigta“, “Dekolonizacija“, — skelbia šūkiai. Eisenoje daugiausia — jaunimas, nacionalistinių partijų “Tėvynei ir Laisvei“, “Viskas —–Latvijai“ nariai.
„Vienas latvių nacionalistas — tarsi dešimt šiaulietiškų murzų“, — pasufleruoja A. Juozaitis. Ir vardija susirinkusiųjų pavardes, tarp kurių — parlamento nariai Raivis Dzintaras, Imantas Paradniekas, Parlamento pirmininko pavaduotojas Dzintaras Rasnačas.
Amžinu miegu miegantiems broliams ir gyviesiems nuskamba Latvijos himnas. Vėliavos kelionė pakartota.
Latvių malda
„Dievs, tava zeme deg“ (“Dieve, tavo žemė dega“), — šie kantatos (autoriai Lūcija Garūta ir Andrejs Eglitis) žodžiai Rygoje pirmą kartą nuskambėjo 1944 metais, kovo 15 dieną šv. Gertrūdos bažnyčioje. Okupacinė kariuomenė jau buvo čia pat, artėjo išblaškytų gyvenimų metas. Abu kantatos autorius likimas nubloškė į Vakarus.
„Ši kantata latviams — tarsi malda, — sako A. Juozaitis. — Kai ji vėl nuskambėjo Atgimimo metais, latviai patikėjo laisve“.
Minint 70 tremties metines, latvių širdies malda vėl kyla į Dangų po puošniais Latvių bendrijos namų, atvėrusių duris 1910 metais, skliautais.
„Klausyk, Dieve, maldos švelnios..“, — prašo choras, tris kartus pakartodamas: “Tėve mūsų...“
„Nėra kito kūrinio, kuris taip būtų susijęs su latvių tauta“, — sušnabžda A. Juozaitis.
VĖLIAVOS: Prie Laisvės paminklo plevėsavo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos su gedulo ženklais.
PREZIDENTAS: Gėles prie Laisvės paminklo padėjo Prezidentas Valdis Zatleris. Nuo liepos 8 dienos jį pakeis Andris Bėrzinis.
SUSIKAUPIMAS: Malda Brolių kapinėse.
VĖLIAVNEŠYS: Konstantinas Pupuras vėliavą nešė 1988 metų birželio 14 dieną, šį žygį pakartojo po 23-ejų metų.
EISENA: Eisena, pajudėjusi nuo Laisvės paminklo, pasiekė Brolių kapus. Priekyje (centre) su vėliava — Konstantinas Pupuras.
Jono TAMULIO nuotr.