Šviesa kieme, jaukumas namuose, šiluma širdyse – tai Bačiulių namai

S. Vadapolo nuotr.
Al­ma ir Sau­lius Ba­čiu­liai kar­tu jau 37 me­tus —džiau­gia­si anū­kais ir sva­jo­ja apie ke­lio­nes, bet tik ta­da, kai ne­rei­kės ūki­nin­kau­ti.
Šventinis laikotarpis, paskendęs įvairiaspalvėse mirgančiose girliandose – puošiasi įmonės, įstaigos, organizacijos, privatūs kiemai. Neįmanoma nepastebėti Guodžių kaime (Vabalninko seniūnija) girliandomis ir švytinčiais papuošimais išdabintos Sauliaus ir Almos Bačiulių sodybos.

Kaip „užkrečiama liga“

Dėl akį traukiančių šventinių papuošimų gausos ūkininkų pora sulaukia nemažai dėmesio ne tik iš biržiečių – pasigrožėti atvyksta gyventojai ir iš aplinkinių rajonų. Ta proga su Bačiuliais pasikalbėjome ne tik apie artėjančias metų šventes, bet ir apie ūkininkavimą, neraminančią žemės ūkio politiką ir jau į ketvirtą dešimtį įkopusius judviejų bendro gyvenimo metus.

Sauliaus ir Almos Bačiulių kiemą puošia nesuskaičiuojamas kiekis girliandų ir įvairiausių šviečiančių pakabinamų ar pastatomų dekoracijų. Pašnekovai teigė šitaip gausiai sodybą puošiantys daug metų ir tai jiems jau tapo, kaip mėgsta pajuokauti, tartum „užkrečiama liga“.

„Iš pradžių tai buvo noras pasipuošti dėl savęs, na ir, žinoma, dėl anūkų, kad jiems, atvykusiems pas senelius, būtų gražu. Nebuvo taip, kad viską vienu metu nusipirkome, tikrai ne. Čia kiekvienais metais po truputį pirkomės ir vis daugyn, daugyn prisikaupė, o po to jau sustoti nebegalėjome“, – šypsojosi A. Bačiulienė.

Kiek išleido, neskaičiuoja

Pasiruošimas kalėdinei puošybai, anot Almos, prasideda maždaug nuo lapkričio. Nuo namo aukšto atsineša girliandas ir kiekvieną jų išbando, ar veikia. Jei yra gedimas, Saulius kiek gali, paremontuoja, tačiau būna ir taip, kad kai kurių girliandų sutaisyti nepavyksta. Kasmet vidutiniškai po maišą neveikiančių girliandų tenka utilizuoti ir jas pakeisti naujomis.

„Na ir puošyba šiek tiek užtrunka, kol kiekvieną kampelį girliandomis apkarstai. Lauko girliandos, dekoracijos nėra pigus malonumas, tačiau kiek jau išleidome joms, seniai nebeskaičiuojame. Visaip būna – ir gaila, ir negaila kitąsyk tų išlaidų. Su vyru kalbėjome, gal šiemet jau gana, nebepirksime daugiau, užteks kaip yra, bet vis tiek dekoracijų truputį įsigijome. Kalbant apie elektros energijos sąnaudas, tai jos nėra didelės. Gruodžio mėnesį „išdeginame“ 200 kWh daugiau nei įprastai“, – pasakojo A. Bačiulienė.

Smalsuolių nesulaukė tik per karantiną

Kasdien laiko atima ir pats girliandų įžiebimas. Jungti jas pradedama po pietų, apie 15-16 valandą.

„Dažnai taip nutinka, kad ne visos dekoracijos šimtu procentų šviečia, žiūrėk, jau kuri ir perdegė. Štai šiandien perdegė šviečianti snaigė ir vyras, žiūriu, jau parvežė naują nupirkęs“, – aprodydama išpuoštą sodybą, porino A. Bačiulienė. Pridūrė, kad jai labai svarbu dekoracijų atspalvių suderinimas.

Puošdami sodybą savo reikmėms, Bačiuliai nesitikėjo sulaukti tokio didelio smalsuolių dėmesio. Ir iš Panevėžio, ir iš Pasvalio rajono atvažiuoja žmonės ir klausia, ar gali čia nusifotografuoti. Sykį į Bačiulių kiemą buvo atvykę ir Pasvalio rajono mokinių grupelė – vaikams buvo smagi ekskursija. Tik karantino metu nė vieno svečio nesulaukė, buvo ramu.

Apie kitas silpnybes

Apsilankius Bačiulių namuose, negalima nepastebėti sienos, kurią puošia šaukštelių ir lėkštučių kolekcija. Čia jų – kelios dešimtys.

Anot A. Bačiulienės, viskas prasidėjo maždaug prieš dešimt metų, kai giminaičiai iš Amerikos atvežė dovanų suvenyrinį šaukštelį. Po to kelis šaukštelius gavo dovanų iš vaikų – parveždavo lauktuvių iš įvairių kelionių. Po to sulaukė šaukštelių, lėkštučių iš draugų, pažįstamų, kitų giminaičių. Kai suvenyrų per daug prisikaupė, nutarė juos ant sienos pasikabinti.

„Mėgstu išskirtines, kitokias puošmenas. Pavyzdžiui, turiu silpnybę ir vienetiniams eglutės žaisliukams. Atradau tokią parduotuvę, kurioje kasmet vis po vieną kitą žaisliuką leidžiu sau nusipirkti, ir taip po truputį kolekciją didinu“, – teigė A. Bačiulienė. Ji turi dar vieną pomėgį, į kurį pasineria, kai atšyla oras, tai – gėlininkystė. S. Bačiulis jau praminė žmoną gėlių karaliene.

Grįžo į tėviškę

Bačiuliai yra Vabalninko apylinkėse gerai žinomi ūkininkai, šiuo metu turintys 43 hektarus žemės ir pieno ūkį, kuriame kiek daugiau nei 20 galvijų.

Paklausti, kas paskatino rinktis ūkininkavimą, pora spėliojo, kad greičiausiai toks likimas. Sodyba, kurioje jiedu ir gyvena, yra A. Bačiulienės tėviškė, o grįžti čion ją, dar tik pradėjusią kurti šeimyninį gyvenimą kaimyniniame rajone, paskatino viena likusi mama.

„Gimiau aš čia, Guodžių kaime... Tikrąja to žodžio prasme, mane čia, šiuose namuose, mama pagimdė. Iš trijų vaikų esu jauniausia. Vyresnioji sesuo irgi gyvena Biržų rajone, brolio jau nebeturiu, jis penkiasdešimtmetis būdamas mirė. Kaip taip nutiko, kad man, jaunėlei, teko į šiuos namus grįžti gyventi? Ogi dėl to, kad mirė tėtis ir mama liko viena. Mes tada su vyru Krekenavoje gyvenome, dukrą auginau, o vyras vairuotoju dirbo. Viską palikom tenai ir mano tėviškėn atsikraustėme“, – kalbėjo A. Bačiulienė.

Apsukas teko mažinti dėl sveikatos

Anot pašnekovės, anais laikais darbo netrūko, tik netingėk dirbti. „Vaikų daržely vedėja dirbau, mokiausi Marijampolės pedagoginiame ir kiaulių fermoje teko padirbėti. Visąlaik ūkiškai gyvenome, auginome dėl savęs karvių, kiaulių, vištų, tačiau tik iš ūkio gyventi pradėjome prieš kokius trisdešimt metų, kai naikinosi kolūkiai ir atidavinėjo žemę. Mama atsiėmė savo tėvų žemę – 30 ha, o kadangi mamos darbo stažas buvo didelis, tai už pajus įsigijome daug visko: kombainą, „gazelką“, arklį, grūdų ir dar grynais kažkiek atidavė. Nusipirkome dar truputį daugiau žemės, taip ir darbavomės“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakojo A. Bačiulienė.

Metams bėgant, ūkis natūraliai plėtėsi ir didėjo, iki kol darbų apsukas sumažino sušlubavusi Almos sveikata.

„Iš pradžių karves melžiau rankomis, po to, negalėjusi apsikęsti skaudančių rankų, pasakiau – viskas, įsigykime melžimo aparatą. Visokius variantus esame išbandę. Ir karves melžėme, ir grūdus pardavimui auginome, po to tiek karvių prisiauginome, vien tik iš pieno ūkio gyvenome. Ne grynaveisliai mūsų galvijai – maišyti Lietuvos žalieji su holšteinais. Pernai turėjome net 24 melžiamas karves, bet kai mano sveikata suprastėjo, atsirado problemų su kojomis, ūkį teko sumažinti. Galiu pajuokauti sakydama, kad jau antrą žiemą atostogauju. Vasarą pas karves dar nueinu, o žiemą net nekištu nosies į tvartą, viskuo rūpinasi vyras“,- tikino A. Bačiulienė.

Svarsto ūkio atsisakyti ir keliauti

S. Bačiulis – darbštus ūkininkas. Jam keltis tenka pusę šešių ryte. Prie gyvulių praleidžia iki dešimtos, tuomet šiek tiek pailsi namuose, tada važiuoja prisivežti pašarų ir išmesti mėšlo. Po pietų, apie trečią, vėl reikia skubėti pas gyvulius. Iš tvarto grįžta apie dešimtą, nusimaudo, pavalgo, o tada eina ilsėtis, nes kitą dieną laukia vėl ta pati rutina.

„Jei žemės ūkyje žiemą galima poilsiauti, pieno ūkį turintiems tenka plušėti be jokių išeiginių. Aišku, kai labai reikia kur išvažiuoti, pasiprašome kaimynų, jie tada karvėmis pasirūpina, pamelžia, pašeria, tačiau nenorime jų gerumu piktnaudžiauti“,- teigė S. Bačiulis.

Nors pašnekovui sveikata dar leidžia ūkininkauti, jis jau irgi svarsto, kad galbūt po metų kitų reiktų ūkio išvis atsisakyti. „Ką tada veiksime? Žemę išnuomosime ir keliausime po pasaulį“, – nusijuokė abu su žmona.

Valstybė per daug reguliuoja

Paklausti, kokių spragų, problemų žemės ūkio politikoje įžvelgia, S., A. Bačiuliai iškart atsakė – valstybė per daug kišasi.

„Mes visą laiką ūkininkavome be europinės paramos – nenorėjome niekam įsipareigoti, gyventi iš paskolų. Atrodo, nieko iš valstybės neprašome, o nurodymus tik spėk vykdyti ir jie kaskart keičiasi. Jau pripratai prie vienokių reikalavimų, tai, žiūrėk, reikia vykdyti kitokius. Dabar jau girdėjome, kad pieną žada supirkti tik iš šaldytuvų, o jie turi būti kiekviename ūkyje. Jauniems, pradedantiems ūkininkauti, gal ir gerai, o mūsų amžiuje nemanau, kad tokia investicija atsipirks“, – nuomonę išsakė S. Bačiulis.

Ūkininkas pasidalijo įžvalgomis ir apie pieno supirkimo kainas. „Sakykite, ką norite, bet prie lito, ypač prieš euro įvedimą, gyvenome geriau. Tada ir už pieną mokėjo neblogai, po 1 litą už litrą, ir gyvenimo kokybė buvo kitokia, daugiau sau leisti galėjome. Dabar moka 25 eurocentus už litrą, o kainos parduotuvėse, kaip prie lito.

Keista ir, kad pieno supirkimo kaina skiriasi nuo primilžio. Kuo didesnį kiekį pieno priduodi, tuo didesnė supirkimo kaina. Tokia sistema nesąžininga. Pienas visur yra pienas, nejaugi, jei statai mažesnį kiekį, tai pienas kitoks pasidaro?“ – kalbėjo S. Bačiulis. Ir pridūrė, kad jam taip pat neramu, kaip keisis pieno supirkimo kainos po naujųjų.

Pamąstymai žemės ūkio tema

Pašnekovą labiausiai neramina neaiški žalinimo politika. „Tarkime, mes norime pieno ūkio atsisakyti, nes su gyvuliais sunku vargti. Galėtume pereiti prie grūdinių kultūrų auginimo, bet nebegalima, turime išlaikyti pievas. Kaip tas pievas išlaikyti be gyvulių, kur žolę dėti? Jei šienauti, tai kur tą žolę išvežti? Deginti tai negalima“, – mintimis dalijosi S. Bačiulis.

Pora, kaip ir dauguma Lietuvos ūkininkų, nepatenkinti ir dabartiniu žemės ūkio ministru. O kokio ministro tuomet reikėtų? Anot jų, tokio, kuris būtų matęs sunkaus darbo ūkyje, tuomet ir ūkininkus labiau suprastų.

Pieną, sviestą, grietinę – perka

O gal vis tik bus kam paveldėti ūkį? Bačiuliai patikino, kad nėra perėmėjo. „Dvi dukras turime, jos baigusios aukštuosius mokslus, Vilniuje gyvena, ūkis jų nedomina, o mes ir nepatariame – nėra čia reikalo vargti jaunam žmogui. Atvažiavusios į svečius dukros prie gyvulių neina ir anūkų neleidžia. Žentų irgi ūkio darbai nežavi. Jei atvirai, tai mes ir naminių pieno produktų nevartojame, tą patį pieną, sviestą, grietinę iš parduotuvės nusiperkame, nes mums skaniau“, – sakė ūkininkai.

Trisdešimt septyneri metai prabėgo lyg septyneri...

Taip mums besikalbant pora prasitarė kartu santuokoje išgyvenę jau trisdešimt septynerius metus. Tačiau, pasak jų, šis laikotarpis prabėgo labai greitai, kaip kokie septyneri metai.

„Saulius kilęs iš Pasvalio rajono, Rinkūnų kaimo. Mano amžinatilsį brolis kaip tik tame kaime gyveno, o Saulius kitoje kelio pusėje, pas senelius, kurie jį augino. Mudu taip ir susiėjome – pas brolį viešėjau, o jis buvo kaip tik iš armijos grįžęs. Netrukus ir susituokėme. Man labai keista, kai jau trisdešimt ir daugiau metų išgyvena poros ir jų klausia, kokia ilgos ir laimingos santuokos paslaptis, tarytum jau čia būtų nuopelnas, pasiekimas. Tikrai ne. Tiesiog daug kas tiek metų kartu išgyvenę, ir dar daugiau, tad nesame kažkokie išskirtiniai.

Žinoma, per tiek metų visko būdavo – ir pasipykdavom, ir pasibardavom. Mama į mūsų gyvenimą nesikišo. Žinoma, tiek smarkiai nesipykdavome, kad mamai būtų reikėję per vidurį stoti. Mamytė mirė prieš keletą metų, aštuonerius metus ant patalo išgulėjo, slaugiau ją. Mama mums labai padėjo, dukras mūsų prižiūrėjo, prie ūkio talkino, kiek galėjo, iš paskutiniųjų, kol dar sveikesnė buvo, viščiukus augino. Daug patarimų iš jos apie ūkį gavome. Kada ką sėti, kada derlių nuimti, daržininkystę mama išmanė labai gerai, gaspadinė puiki buvo, bandeles skanias kepė, bet aš taip ir neišmokau“, – neslėpė A. Bačiulienė. Tačiau ji labai skanius cepelinus ir sriubą moka išvirti, taip žentams labai įtinka.

Dukros atmintyje įstrigo ir mamos pasakojimai apie ūkininkavimą jos jaunystės metais. „Tais laikais karves ganydavo miške, pamiškėse, kur prastesnė žolė, o geresnėje žolėje ganydavo arklius, nes su jais žemę dirbdavo, visur važiuodavo. Tai įsivaizduokit, iš dešimties karvių tik dešimt litrų teprimeldžavo“, – stebėjosi A. Bačiulienė.

Svetingi ir kūrybingi Bačiuliai skuba prie darbų. Gyvuliai laukia pašaro, o tuo metu degamos šventinės girliandos ant lauko dekoracijų. Regis, žmogus turi tik dvi rankas, bet kiek daug darbo jomis atlieka ir kiek daug žmonių širdžių sušildo šaltyje uždegtos lemputės.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo