Šokių namai "Pa.shock'' šventė savo pirmąjį gimtadienį

Kaip ki­lo min­tis įkur­ti sa­vo šo­kių stu­di­ją?

Taip su­si­klos­tė, kad nuo pen­kio­li­kos me­tų jau pra­dė­jau dirb­ti šo­kių mo­ky­to­ja. Ta­da sa­ve ir at­ra­dau. Sup­ra­tau, kad tai yra ma­no pa­šau­ki­mas. Bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, sto­jau tik į vie­nin­te­lę spe­cia­ly­bę, ir ti­kė­jau: jei­gu įsto­siu, tai bus ma­no atei­tis. Ir įsto­jau.

Stu­di­juo­da­ma ži­no­jau, kad tik­rai po moks­lų grį­šiu į gim­ti­nę ir no­rė­siu vai­kus mo­ky­ti šok­ti.Tad bai­gu­si moks­lus grį­žau į Bir­žus su min­ti­mi apie nau­ją šo­kių stu­di­ją, no­rė­jau sa­ve rea­li­zuo­ti dirb­da­ma pa­gal spe­cia­ly­bę. Iš pra­džių tei­ra­vau­si ma­my­čių, ar no­rė­tų leis­ti sa­vo vai­kus mo­ky­tis šok­ti ir jau­nuo­lių, ar jie no­rė­tų lan­ky­ti šiuo­lai­ki­nių šo­kių pa­mo­kas. Su­lau­ku­si di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo, pa­si­rį­žau įkur­ti sa­vo šo­kių stu­di­ją.

Ko­kie bu­vo tie pir­mie­ji "Pa.shock'' me­tai?

Me­tai bu­vo la­bai spal­vin­gi. Ne­si­ti­kė­jau, kad vis­ko bus tiek daug. Su­si­rin­ko daug no­rin­čių­jų iš­mok­ti šok­ti: nuo pra­di­nu­kų iki paaug­lių, gim­na­zis­tų. Su­si­da­rė net ke­tu­rios gru­pės, dir­bau ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę. Iš pra­džių su mo­ki­niais nu­spren­dė­me, kad tie pir­mie­ji me­tai te­gu bū­na ra­mūs, skir­ti ap­si­pras­ti, pa­žin­ti šo­kį ir jo mo­ky­tis, net ne­gal­vo­jo­me kaž­kur da­ly­vau­ti. Bet jau po pus­me­čio iš ko­le­gų šo­kių mo­ky­to­jų su­lau­kė­me pa­gy­rų. Taip pra­dė­jo­me da­ly­vau­ti šo­kių ren­gi­niuo­se Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­je. Tai vai­kams la­bai pa­ti­ko, jie vis no­rė­jo da­ly­vau­ti.

Ar vis­kas taip ge­rai iš kar­to se­kė­si, ar te­ko su­si­dur­ti ir su sun­ku­mais?

Bu­vo vis­ko: aša­rų, džiaugs­mo, nu­si­vy­li­mo... Kar­tais nu­tik­da­vo taip, kad ne vi­siems pa­si­sek­da­vo iš­mok­ti šo­kį iki pa­si­ro­dy­mo, tad mo­ki­niai la­bai liū­dė­jo ne­ga­lė­da­mi da­ly­vau­ti ren­gi­ny­je kar­tu su vi­sais. Ki­tiems pri­trūk­da­vo lai­ko, nes dau­gu­ma paaug­lių lan­ko ke­lis bū­re­lius. Yra to­kių mo­ki­nių, ku­rie tu­ri daug ki­tų už­siė­mi­mų ir į šo­kių pa­mo­ką atei­na tik kar­tą į sa­vai­tę, bet per pa­mo­ką ati­duo­da vi­są sa­ve ir dir­ba taip, kad to pa­mo­kų pra­lei­di­mo net ne­si­jau­čia.

O kaip jau­čia­tės Jūs, bū­da­ma šo­kių mo­ky­to­ja?

Tik­rai ga­liu pa­sa­ky­ti, kad esu sa­va­me ke­ly­je. Per šiuos me­tus at­si­ti­ko daug ne­ti­kė­tų da­ly­kų, ku­rie ma­ne la­bai džiu­gi­na. Mo­ky­ti šok­ti nė­ra leng­va, tuo la­biau, kad ne tik mo­kau, bet ir pa­ti ku­riu šo­kius. Per me­tus su­kū­riau try­li­ka šo­kių "Pa.shock'' ko­lek­ty­vui ir aš­tuo­nis – "At­ža­ly­no'' pa­grin­di­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­niams, nes ve­du pa­mo­kas ir jiems. Kar­tais su­dė­tin­ga ati­duo­ti vi­są sa­ve sa­vo šo­kių na­mams ir "At­ža­ly­no'' mo­kyk­los auk­lė­ti­niams, nes po vie­nų pa­mo­kų sku­bu į ki­tas, tad at­ro­do kar­tais gal vie­nus ar ki­tus nu­skriau­džiu. Bet su "At­ža­ly­no'' mo­kyk­los šo­kė­jais kar­tą su­da­ly­va­vo­me vie­na­me kon­kur­se ir lai­mė­jo­me. Ta­da su­pra­tau, kad mes ga­li­me daug, kad aš ju­du tin­ka­ma link­me abie­juo­se dar­buo­se. Tai ma­ne la­bai džiu­gi­na ir ska­ti­na to­bu­lė­ti.

Šo­kių na­mų gim­ta­die­nio šven­tė. Ką pa­ruo­šė­te?

Gim­ta­die­nio šven­tė­je no­ri­me at­skleis­ti vis­ką, ką iš­mo­ko­me per pir­muo­sius me­tus. Aiš­ku, me­tai – la­bai trum­pas lai­kas, bet mes iš­mo­ko­me ne­ma­žai, tad vi­sa tai pa­ro­dy­si­me tė­ve­liams, se­ne­liams, ku­rie gal­būt dar nie­ka­da ne­ma­tė, kaip jų vai­kai ar anū­kai šo­ka, bei vi­siems ki­tiems, ku­rie pri­jau­čia šo­kiui. Ren­gi­ny­je pa­si­ro­dys ju­bi­li­ja­tai "Pa.shock'' šo­kė­jai bei sve­čiai: brei­ke­riai ir "At­ža­ly­no'' mo­kyk­los ma­no auk­lė­ti­niai. Iš tik­rų­jų, šiek tiek ne­ra­mu, nes no­rė­jo­me kuk­lios šven­tės, bet ga­vo­si di­de­lis ren­gi­nys. Rei­kės gal­vo­ti, kaip vi­sus nu­ste­bin­ti ki­tais me­tais.

Ko­kie to­li­mes­ni "Pa.shock'' pla­nai ir už­mo­jai?

Dirb­si­me daug, kaip ir iki šiol. Ti­ki­mės dau­giau da­ly­vau­ti kon­kur­suo­se ki­tuo­se mies­tuo­se, nes per pir­mus me­tus daž­niau pa­si­ro­dė­me fes­ti­va­liuo­se, kur nė­ra pri­zi­nių vie­tų. Mo­ky­si­mės nau­jų šo­kių, nes se­nie­ji vai­kams jau pa­bo­dę, o svar­biau­sia – to­bu­lė­si­me ir kil­si­me tik aukš­tyn.