Skautų sezono atidarymo stovykla

Elmaro Duderio nuotr.
Tik įžodį davę ir įrodę, kad yra verti, gavo skauto vardą ir geltonus kaklaraiščius.
Boriso Dauguviečio draugovė praėjusį savaitgalį išvyko į Ukmergės rajoną - trijų dienų skautų sezono atidarymo stovyklą „Vandens Ženklai“. Tai - tarptautinė stovykla, į kurią susirinko per šimtas skautų ne tik iš Lietuvos, bet ir Maltos, Jugoslavijos, Turkijos, kitų šalių.

    Boriso Dauguviečio draugovės broliai ir seserys Ornela, Ugnė, Ela, Nojus, Kristupas, Marijus, Kajus stovykloje susitiko su žemės ir vandens bei oro skautais. Dauguma jų, dar prieš rikiuotę, spėjo pasistatyti palapines ir išsirinkti, kas raportuos atidarymo rikiuotėje. Mūsų draugovė išrinko sesę Ugnę. Po raporto ėjome vakarieniauti ir rinkomės prie laužo. Vakaro tema - kad blogosios dvasios puola pasaulį ir jas reikia išvaryti, o mes, skautai, blogį vijome dainuodami, šokdami ir linksmindamiesi. Pasibaigus vakaro laužo ceremonijai, visi nuėjome miegoti. Taip baigėsi pirmoji diena.
    Kitą rytą, 8 valandą, visi pabudome ir skubėjome į mankštą, po to - į rikiuotę. Raportuoti rinkomės kitoje vietoje - ant kalvos, kurią vadinome „Deniu“. Po rikiuotės ir pusryčių, skautai rinkosi žaisti gaudynes, o patyrę skautai – strateginius žaidimus.
"Vilkiukams" (mažiesiems skautams) ir skautams reikėjo filtruoti vandenį. Iš plastikinio butelio, vatos, smėlio, anglies ir akmenukų sukonstravome filtrą ir pylėme drumzliną vandenį. Stebėjome, koks vanduo pradės bėgti - kuo skaidresnis, tuo švaresnis. O patyrusiems skautams teko kita užduotis - plaukti baidarėmis.
    Po pietų "vilkiukai", kad taptų skautais, davė įžodį. Iš B. Dauguviečio draugovės sesei Elai ir broliui Kristupui buvo užrišti geltoni kaklaraiščiai. Skautai, davę įžodį ir norintys tapti patyrusiais skautais, taip paprastai kaklaraiščių negavo. Jiems teko įrodyti, kad yra verti patyrusio skauto vardo. Iš B. Dauguviečio draugovės brolis Kajus ir seserys iš kitų draugovių, turėjo naktį žygiuoti apie 7 km, surasti kalvą, kurios viršūnėje buvo užrišami kaklaraiščiai ir grįžti į stovyklą.
    Trečiąją dieną, po rikiuotės ir raportų, visi broliai ir seserys ėjo tvarkytis ir ruoštis į žygį. Žygyje galėjo dalyvauti tik skautai ir patyrę skautai. Patyrusiems skautams teko sunkesnė užduotis - eiti 6 km užrištomis akimis, o tai buvo tikras iššūkis. Priėjome piliakalnį, versmę, iš kurios prisipylėme vandens, prisotinto geležies su daugybe mineralų, aplankėme didžiausius Lietuvoje akmenis „Mokas ir Moko sūnus“.
    Po žygio visa Boriso Dauguviečio draugovė spėjo susitvarkyti stovyklavietę, susiruošti uždarymo rikiuotei ir išvažiuoti. Visi tikimės susitikti skautų sezono uždaryme.

Susijusios naujienos