Naujausios
Skruzdėlynė gyvenimą skaičiuoja nuo 1771— ųjų
Aštuoni kilometrai nuo Kražių įsikūręs Skruzdėlynės viensėdis savo gyvenimo metus skaičiuoja nuo 1771— ųjų, tačiau nėra vienišas ir užmirštas. Seniausiame Kelmės rajono pastate, tėvelio prisakymu ir prašymu, gyvena 88 metų Aldona Čekavičienė. Beveik kas dieną į Skruzdėlynę grįžta jos sūnus Marijus, ekologiškai ūkininkaujantis Raseinių rajone ir aplinkui tėviškę. Skruzdėlynės istoriją kuria ne viena karta.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Gera sodybos aura apsaugojo nuo nelaimių
Baltas baltas ir vingiuotas, tai staiga užkylantis į kalnelį, tai dar staigiau puolantis žemyn — toks žiemos kelias nuo Kražių Skruzdėlynės viensėdžio link.
Marijus Čekavičius dažnai suka į savo tėviškę pas mamą Aldoną Čekavičienę. 88 metų viensėdžio šeimininkė ištesėjo savo tėveliui duotą priesaką, įvykdė jo prašymą Skruzdėlynės nepalikti iki mirties.
Sodyba švyti nuo sniego baltumo. Ir M. Čekavičius, ir jo mama įsitikinę, kad čia gyventi labai tinka.
„Tokia jau matyt gera aura. Juk prieš 239 metus statytas namas kaip niekur nieko pergyveno tris Žečpospolitos padalijimus, Napoleono karą, du sukilimus ir du baisius pasaulinius karus, nė truputėlio nenukentėdamas“, — sakė sodybos šeimininkė.
Vos už kelių šimtų metrų nuo Skruzdėlynės — piliakalnis. M. Čekavičius, netingintis ant aukštumų užkopti, yra radęs ten akmeninę kėdę, kurioje, jo manymu, neabejotinai krivis sėdėjęs. „O kokie vaizdai atsiveria. Net nesuvokiame, kokiame nuostabiame krašte mes gyvename“, — sakė vyriškis.
Buvo Tamkių dvaro kumetynas
Aldona Čekavičienė pasakojo, kad Skruzdėlynės viensėdis kažkada buvęs Tamkių dvaro, kurį valdė kunigaikštis Stravinskis, kumetynas. Dar caro laikais iš kunigaikščio pastatą nuomojosi, o vėliau — ir įsigijo A. Čekavičienės tėvai.
„Prisimenu, jog trobelė buvo suręsta iš rąstų, nepieryta, šiaudiniu stogu. Nebuvo sumūrytas kaminas, o vietoje grindų — plūkto molio asla. Tėvelis prieš pat Antrąjį Pasaulinį karą prisipirko medžiagų, turėjo planą. Bet karas visus ketinimus pakeitė. Todėl tik kaminą sumūrijo, nuėmė šiaudus nuo stogo ir gontom užklojo“, — prisiminimais dalijosi Skruzdėlynės ilgaamžė.
Pakalnėje trobos stovėjusi jauja, labai ilgas kiaulinykas su atskiromis durimis kiekvienai kiaulei.
Aldona Čekavičienė Skruzdėlynėje augo su dvejais metais vyresniu broliu Edmundu. Abu mokėsi Kaune. Brolis studijavo mediciną, ketino tapti gydytoju. A. Čekavičienė baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją ir draugės paraginta įgijo gailestingosios seselės specialybę. Bet iki šiol apgailestauja dėl netikusio pasirinkimo. Visada norėjusi auginti gyvulius, daržus ir gyventi kaime.
Priesaika generolui Žemaičiui
Karas brolį ir seserį išskyrė. Edmundas, ketvirto kurso studentas, atsidūrė Kanadoje. Aldona Čekavičienė nepaliko Lietuvos.
Marijus Čekavičius savo mamą vadina labai drąsia.
„Šešerius metus, nuo 1946 — ųjų mama dalyvavo rezistenciniame judėjime, prisiekė generolui Žemaičiui. Sunku dabarties žmonėms tokią drąsą suvokti“,— sakė M. Čekavičius.
Aldona Čekavičienė tik lingavo galvą, nenorėdama prisiminti beprotiškai sunkių ir skaudžių laikų, tardymų, lagerio Mordovijoje. Nors buvo nuteista 25 metus kalėti, ją išteisino po trejų metų ir aštuonių mėnesių. Bet ir tas laikas niekuomet nepasiduos užmarščiai.
Ne ką lengviau buvo grįžusiai Lietuvon. Visokių žmonių sutiko, visaip į Aldoną žiūrėjo. „Bet gelbėjo, paskutinį duonos kąsnį atidavė klaipėdietė draugė su vyru, jos mama. Kol kenčiau Mordovijoje, Skruzdėlyne rūpinosi kaimynai Šustauskai, labai geri žmonės. Siuntinių ne sykį man atsiųsdavo. Kai sužinojo, jog jau grįžusi esu, senoji Šustauskienė su Vytuku, kurį dauguma žino kaip buvusį ubagų karalių ar Kauno merą Seimo narį, susiieškojo ir parsivežė atgal į gimtinę“, — sakė Aldona Čekavičienė.
Garbingo amžiaus moteris savo gyvenimu Skruzdėlynėje tik džiaugiasi. Tačiau liūdesio šešėlis jos veidu perbėga dėl kelių dalykų. Pirmiausia — A. Čekavičienei skaudu, kad nebemyli lietuviai savo tėvynės taip, kaip jos vaikystėje, jaunystėje.
„Ir dar liūdna, kad taip ir nebepamatysiu savo brolio Edmundo, nuo 1944 metų gyvenančio Kanadoje. Per didžiulius vargus svečioje šalyje baigęs medicinos studijas, vėliau įsteigė ligoninę ir joje išdirbo 40 metų. Prieš Sausio 13 — ąją žadėjo atvažiuoti apsilankyti. Bet pabijojo. O dabar — jau ir sveikata neleidžia. Dar gerai nors tiek, kad galime bendrauti telefonu ir laiškais“, — sakė Aldona Čekavičienė.
Ekologinis ūkis, žemaitukai ir kiaulės su skambaliukais
Marijus Čekavičius atsimena visokią Skruzdėlynę: plūktine asla, aukštu slenksčiu, sunkiai vaikui įveikiamu.
„Tėvelis su kaimynu, būdavo, savaitgaliais ar po darbų ant slenksčio mėgdavo šiaip sau pasėdėti. Pasidėdavo ant lentelės pasipjaustę lašinukų, svogūno, duonos, kokio gėrimėlio. Patogu, ir atsiremti galima“, — sakė M. Čekavičius, Skruzdėlynėje užaugęs su broliu, dabar gyvenančiu Kaune ir užsiimančiu prekybos verslu.
Marijus Čekavičius Skruzdėlynėje labai dažnas svečias. Be natūralios traukos pabūti tėviškėje, aplankyti mamą, dar reikia pasirūpinti ir ūkiu. Nuo 1998 metų Marijus Čekavičius Raseinių rajone ir aplinkui Skruzdėlynę augina ekologiškus javus, kopūstus, cukinijas, moliūgus, kitokias daržoves. Vyriškis tvirtino esąs apsikrėtęs ir ne vieną apkrėtęs ekologiniu virusu.
Pernai vyriškis tėviškėje pasodino 70 kriaušių medelių ir nekantraudamas laukia pavasario. Ar visos kriaušaitės bus prigijusios? Ateityje ketina plėsti avietyną, pasodinti šermukšnių.
„Turiu dvi žemaitukes kumelaites ir eržiliuką. Išleisiu palakstyti. Jei yra tobulas grožis, tai jis slypi žirgelyje, ir niekur kitur. Tikrai įkursiu ir žirgyną“, — sakė M. Čekavičius, meiliai glostydamas protingų gyvūnų galvas ir vaišindamas kumelaites duonos riekele.
Gyvybės Skruzdėlynėje yra ir daugiau. Sniego kamuolius kelia patys į pūkuotus kamuoliukus panašūs du šuniukai. Solidus ir rimtas sarginis šuo nepriekaištingai atlieka savo pareigą — loja iki užkimimo. Tvarte kriuksi paršeliai. Ne bet kokie — su skambaliukais.
„Ir juos auginu ekologiškai. Visai kitoks mėsos skonis“, — sakė šeimininkas, kviesdamas į vidų, plikydamas baltą arbatą, pilstydamas į paauksuotus, daugiau šimtmečio senumo mažyčius puodelius ir plonais ryzeliais pjaustydamas lašinukus.
Skruzdėlynė gyvens dar daugybę metų
Nedidelius namo langus pamažu pradeda dengti pavakario pilkuma. Skruzdėlynėje laikas bėga nejučia. Tyla ir ramybė, retsykiais sudrumsčiama ant pakabintų lašinių bryzelio aptupiančių pasišiaušusių visomis plunksnelėmis paukščių būrio. Tolėliau, pakalnėje plonomis ilgomis kojomis sniegą smaigsto dvi stirnelės. Aldona Čekavičienė pasakojo matanti ir po dešimtį ar vienuolika gražuolių žvėrelių. Ne naujiena lapės, elniai. Seniau visai šalia namų per speigus atklysdavę briedžių.
„Kaip Skruzdėlynė gyvens toliau?“, — teiraujuosi.
Aldona Čekavičienė šypsosi. Ji laiminga, įvykdžiusi savo pažadą tėveliui nepalikti tėviškės. Marijus Čekavičius tvirtino visa savastimi jaučiantis, kad ir tuomet, kai mamos ir jo paties jau nebebus, Skruzdėlynė gyvens dar daugelį metų. „Jei ne sūnus, tai gal anūkas šioje erdvėje ras vietos savoms idėjoms įgyvendinti“, — sakė Marijus Čekavičius.
TĖVIŠKĖ: Aldona Čekavičienė sakė esanti laiminga, įvykdžiusi savo pažadą tėveliui nepalikti tėviškės. Jos sūnus Marijus Čekavičius Skruzdėlynės irgi nežada palikti užmarštyje: ekologiškai ūkininkauja, ketina įveisti žirgyną. (klfo_Skruzdelyne_seimininkai)
NAMAS: Gyvenamasis namas Skruzdėlynėje nuolat atnaujinamas: šviečia naujais langais, geltonomis sienomis.
DATA: Namo viduje, ant skerstbalkio aiškiai matoma užrašyta pastato statymo data — 1771 metai.
ŽEMAITUKĖS: Trejų metų Žemaitukų veislės kumelaitės šeimininką pažįsta iš tolo. Marijaus Čekavičiaus teigimu, jei yra tobulas grožis, jis slypi žirgelyje.
SKAMBALIUKAI: Paršeliai su skambaliukas mielai lakstė po sniegą ir kaip šerniukai bandė jį knisti.
Autorės nuotr.
NUOTRAUKA: Aldona Čekavičienė yra išsaugojusi nuotrauką, kaip atrodė Skruzdėlynė maždaug prieš pusę amžiaus.
Aldonos ČEKAVIČIENĖS albumo nuotr.