Naujausios
Bargailių pelkės ištikimieji
Radviliškio rajone, Šaukoto seniūnijoje esančiose Bargailių pelkės salose praeityje gyveno keliolika šeimų. Dabar beliko viena — Vitkauskų šeimyna. Atokioje vietovėje įsikūrę Vitkauskai pasistatė namus, ūkininkauja, augina vaikus ir net negalvoja keltis arčiau žmonių.
Jadvyga BUIVYDIENĖ
Sodyba užpustytoje pelkėje
Šaukoto seniūnas Albinas Augustis iš anksto perspėja: be palydos pas Vitkauskus neverta važiuoti — nerasime. Juo labiau dabar, kai visa Bargailių pelkė ir visi keliai į ją užversti sniegu.
Seniūnas pažadėjo nuvalyti kelius iki Vitkauskų, o po to palydėti, nes ir važinėdami nuvalytais keliais patys vieni galime nerasti pelkės gyventojų sodybos.
Po poros dienų keliai jau buvo nuvalyti. Pro Bargailių kryptimi riedančio automobilio langus matėsi vien balta spalva. Saulėje spindinčio sniego kalnai šalikelėse, balti sniego patalai visur, kur tik akis aprėpia. Ir nei vienos sodybos, jokio žmogaus.
Posūkis, dar keli posūkiai, ilgas kelias tiesiai, ir tolumoje suboluoja kažkas panašaus į pastato stogą. Seniūnas patikslina: ten.
Tėvų namuose
Vyriausi sodybos gyventojai — Zuzana ir Jonas Vitkauskai. Jonas, atrodo, mažakalbis. Seniūnas juokauja: prieš ketvirtį amžiaus Jonelis čia į žentus atėjo, tad suprantama, kodėl pirmasis žodis visada buvo Zuzanos.
Zuzana, nebe jauna, bet guvi moteriškė, noriai pasakoja apie tai, kaip Bargailiuose žemės nusipirko jos dabar jau amžinąjį atilsį tėvai, kaip ji pati augo šiame „vilkų raiste“ ir nenorėjo niekur išsikelti netgi tada, kai tapo visa pana. “Kaip galėjau palikti senus tėvus gyventi vienus tokioje vietoje?“, — Zuzana motyvuoja tuometinį savo apsisprendimą, dėl kurio, sako, niekada nėra pasigailėjusi.
O vėliau Zuzana susipažino su Jonu. Tiksliau, Jonas paprašė giminaičio, kad supažindintų su Zuzana. Po pusmečio draugystės jiedu susituokė. Jonas neprieštaravo apsigyventi uošvių sodyboje, nors ir žinojo: nebus aplink jokių kaimynų, jokių draugų, o duonos nusipirkti reikės važiuoti keletą kilometrų.
Pora, už pajus nusipirkusi senų plytų, šalia medinio tėvų namelio susimūrijo savo šeimos namą, apmūrijo tvartą. Abu iki pat pensijos dirbo. Zuzana — karvių melžėja, Jonas — vairuotoju, mechanizatoriumi. Nueiti kelis kilometrus į darbą būdavo vieni niekai, grįžti — taip pat.
„Rojus“ ir jo staigmenos
Dabar, kai amžius jau prislėgė pečius, Zuzana ir Jonas namų ūkio vairą perdavė sūnui Viktorui.
Viktoras, toks pat mažakalbis, kaip ir jo tėvas, namiškiams parvedė marčią. Jaunajai porai viena po kitos gimė dvi dukterys — ketvirtosios Bargailių pelkės gyventojų kartos atstovės.
„Ar niekada nesinorėjo palikti šios atokios sodybos, išsikelti arčiau žmonių, arčiau pramogų, arčiau civilizacijos?“, — klausiame Viktoro žmonos Laimos.
„O kaipgi mes, negi paliktų mus, senus, pačius vienus?“, — už Laimą skuba atsakyti Zuzana Vitkauskienė ir įsmeigia ilgą žvilgsnį į marčią.
Laima tik šypsosi. Jai, sako, viskas čia tinka. Ir tai, kad karvėms nuosavos ganyklos aplink — į valias, ir tai, kad nuosavas miškas, vadinasi, ir malkos čia pat. Ir tai, kad vasarą čia — rojus. Pelkė pilna įvairiausių uogų, miške pilna įvairiausių grybų. Tik, va, išeiti į pelkę viena, be vyro, baiminasi. Tuoj pasiklystų. O Laimos Viktorui kiekvienas Bargailių takelis pažįstamas, jo nepaklaidinsi ir norėdamas.
Vitkauskai pasakoja, kad Bargailių pelkė kai kam yra buvusi ne tik dosni, bet ir negailestinga. Kad ir seniokui Mykolui, prisiekusiam uogautojui, mokėjusiam viena savo veiksnia ranka uogų prisirinkti daugiau negu kiti prisirenka abiem rankomis.
Išėjo Mykolas į pelkę uogauti ir dingo. Porą dienų dėl to niekas per daug nesijaudino — yra buvę, kad Mykolas naktelę permiega ant kupsto ir grįžta. Tačiau šįsyk senasis uogautojas negrįžo nei po trijų, nei po keturių dienų. Penktąją dieną paskelbus paiešką, Mykolas rastas negyvas griovyje, netoli bebrų užtvankos. Niekas nesuprato, kaip senolis, puikiai pažinojęs pelkę, galėjo taip toli nuklysti. Ar tik pelkė nebuvo supykusi ant Mykolo, kad jis kai kada uogauti išsiruošdavo, prieš tai truktelėjęs šio to iš butelaičio?
Pasimatymai Bargailiuose
Pelkėje ūkininkaujantys Laima ir Viktoras kol kas neturi pagrindo nerimauti dėl dviejų savo dukterų ateities, iš kurių viena jau antrokė. Tėtis mokinukę rytais, gabendamas priduoti pieną, nuveža į mokyklą. Arba automobiliu, arba traktoriumi, priklauso, kokie keliai. Iš mokyklos mokinukę parveža autobusėlis.
Dar tik vieną kartą prireikė dukterims kviesti greitąją medicinos pagalbą į namus. Gal medikai ir nebūtų radę Vitkauskų sodybos, bet pasitaikė, jog į iškvietimą važiavo medikė, vasarą dažnai uogaujanti Bargailių pelkėje. Ji gerai žinojo kelią į uogynuose paskendusią vienišą sodybą.
Vyriausias iš Vitkauskų, Jonas, sako, kad jam kuo toliau, tuo labiau patinka atsiskyrėlio gyvenimas. Jonas pastaruoju metu dienas leidžia pats vienas savo statytame name, o jo žmona — gretimame, savo tėvų name. Kodėl taip? „Tai kad vis bamba ir bamba. Tokia moterų mada. Nemėgstu bambėjimo“, — aiškina į ūsą šypsodamasis Jonas.
Klausydamiesi Jono, juokiasi visi likę Vitkauskai. Ir kaip nebūsi linksmas: tėvai, kartais, atrodo, pavargę vienas nuo kito, vėliau vienas kitam skiria pasimatymus savo būstuose.
Autorės nuotr.
ŠEIMYNA: Bargailių pelkės saloje stovinčiuose dviejuose namukuose gyvena dvi Vitkauskų šeimos. Artimiausi jų kaimynai — už poros kilometrų, Raseinių rajone.
KELIAS: Kelias iki Vitkauskų sodybos — ilgas ir klaidus, ypač žiemą, kai aplink vien tik sniegas.