Naujausios
KOMENTARAS
Apie žodžio laisvę ir „savo lizdo“ teršimą
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Visada įsivaizdavau, kad kas jau kas, bet meno žmonės yra daugmaž laisvi piliečiai, nebijantys išsakyti savo nuomonės. Juolab šiais laikais, kai gyvename (bent aš taip įsivaizduoju) demokratinėje valstybėje, kai šalies Konstitucija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ne tik garantuoja žodžio laisvę arba teisę laisvai reikšti savo nuomonę, bet ją iškelia kaip vertybę, kaip neatsiejamą pirmiausiai laisvo piliečio, o antra, laisvos demokratinės santvarkos dalį.
Šia prigimtine teise suabejojau, rašydama apie Šiaulių universiteto Teatro katedroje kilusį konfliktą ir vėliau dalyvaudama viešame Teatro katedros posėdyje, virtusiame kone linčo teismu viešai apie fakulteto skaudulius ir problemas išdrįsusiam prabilti aktoriui, pirmakursių dėstytojui Edmundui Leonavičiui.
Įsivaizduoju, ne mažiau nustebo ir pats E. Leonavičius, kai jam atvirame posėdyje, dalyvaujant universiteto dekanams, rektoriams ir prorektoriams, buvo priekaištaujama, kad negražu teršti į „savo lizdą“, kad labai negerai apie vidines problemas kalbėti su žurnalistais, ir dar negražiau yra “nuteikinėti“ prieš katedrą studentus (mat šie parodė solidarumą dėstytojui).
Kad Teatro katedros pirmojo kurso vadovas E. Leonavičius padavė atsistatydinimo pareiškimą, nurodęs sąrašą priežasčių, kodėl jam profesinė sąžinė neleidžia dirbti su studentais tokiomis sąlygomis, kad palaikydami savo dėstytoją nutarė pasitraukti ir visas jo kursas, sužinojome ne iš E. Leonavičiaus. Jis ir komentuoti situacijos iš pradžių nesiryžo, siūlydamas paskambinti „gal po mėnesio“. Tačiau susiklosčius situacijai, kokios, mūsų žiniomis, dar nėra buvę nė viename universitete, skatino domėtis — kas vyksta? Ar tikrai tos problemos tik “vidinės“?
„Vidinėmis savo lizdo“ problemomis Teatro katedros vedėja Marija Žibūdienė ir jos palaikymo grupė, matyt, vadina cementines grindis, ant kurių studentai atlieka trenažą ir krisdami gali susižaloti; profesionalo nuomonę, kad šioje katedroje nėra aiškios koncepcijos, ką lipdyti iš tų studentų, jau nekalbant apie kažkodėl pusvelčiui kažkodėl asistentais įdarbintus kursų vadovus...
Ar tikrai visuomenė, išlaikanti universitetą (tarp jų ir studentų tėvai, ir patys studentai) neturi teisės žinoti, kas darosi šiame lyg dar ne privačiame lizdelyje?
Prisipažinsiu, šią savaitę šiurpau nuo slogios ambicijų ir baimių kupinos mūsų miesto Alma mater akademinės visuomenės atmosferos.
Dar liūdniau, kad tą pačią melodiją grojo ir kai kurie garbūs aktoriai, prisiduriantys duonai iš Teatro katedros, koneveikiantys žurnalistus (gal kad įsiteiktų darbdaviui) ir atvirai rodantys nepagarbą mūsų profesijos žmonėms.
Dažnai informacijos svarbą bandoma sumenkinti tokiais mostelėjimais: „ak, juk jie negali gyventi be skandalų“, arba “nekreipkit į juos dėmesio, šuo loja, karavanas eina“ ir panašiais.
Puolimu prieš žurnalistus bandoma pridengti savo poelgius ar neveiklumą. Bet ne žurnalistai kuria universitetus, rengia aktorius, stato spektaklius. O regioninio universiteto problemos nėra šeimyminiai reikaliukai.