Šis pilietis – papilietis

Nuotrauka iš asmeninio R. Lisinsko archyvo.
„Biržai — mano mylimas miestas ir kraštas. Man visada gera šioj žemėj pasikieminėti“, — sako ilgametis „Sadūnų“ kapelos vadovas ir vienas iš įkūrėjų Ramūnas Lisinskas.
Iš Ramūno Lisinsko neatimsi humoro jausmo ir aukštaitiškos tarmės. Armoniką jam irgi jau būtų sunku ištraukti iš rankų, o iš širdies — liaudišką muziką. Visoje Lietuvoje populiarios kapelos „Sadūnai“ vienas iš įkūrėjų ir vadovų R. Lisinskas į viską žvelgia tokiu giedru žvilgsniu, jog mintyse jį, anot kito Aukštaitijos kūrėjo Vaižganto, imu vadinti pragiedruliu. Kai prieš keletą metų Dusetų kultūros centro oficialiame renginy mudu susipažinome ir pasisakiau, jog esu biržietė, sadūniškio akys iškart užsidegė. Aš irgi iš Biržų krašto, pasakė jis. Tada man tas faktas buvo labai keistas — „Sadūnai“ daugeliui mūsų asocijuojasi tik su ežeringuoju Zarasų kraštu. „Visada atvykęs į Biržus jaučiuosi savas ir namie“, — teigia R. Lisinskas. Jo vadovaujama „Sadūnų“ kapela šį kovą minės 24-ąjį veiklos gimtadienį.

Esate kilęs iš Papilio, taigi esate mūsiškis, biržietis. Papasakokite apie savo biržietiškas šaknis, kurios ne visiems iki šiol yra žinomos. 

Taip, aš pilietis papilietis, kaip pats mėgstu sakyti. Gimiau kažkur Biržuose. Tėvo Algimanto pusė yra iš Papilio, o mama Vida — iš Užušilių. Tėveliai apsivedė ir mes gyvenome Papilyje. Mama mokėsi Rokiškio tuometinėje kultūros mokykloje ir vėliau dirbo Papilio kultūros namuose, tikriausiai meno vadove, nes ruošdavo visokias agidbrigadas, ansamblius ir kapelas... Na, ir mane tįsdavosi žiemą  apkaišytą kaldromis rogutėse į darbą. Kiek pasakojo, aš ir miegodavau ant kėdžių ar spintose. Įkyrios tetos lįsdavo manęs bučiuot, o aš nespėdavau valytis, nes nepatikdavo.

Papilį palikom, kai man buvo kokie šešeri metai. Atkakom į Antalieptę, tada Utenon, po to į Dusetas ir galiausiai į Sadūnus.

Beveik visas vasaras praleisdavau Papilyje prie Zomkelio pas senelius ir matydavau, kaip gražiu, taip vadinamuoju naujuoju keliu Biržai — Papilys važiuodavo autobusas. Močiutei sakydavau: „Kai užaugsiu, būsiu autobuso vairuotojas ir visada atvažiuosiu pas tave.“ 

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/