Naujausios
LIETUVIAI ČIA IR TEN
„Šioje šalyje kažkas ne taip“
Australijoje gyvenanti rašytoja, Augustino Griciaus premijos laureatė Sandra Bernotaitė į Šiaulius grįžo po dvejų metų pertraukos. „Visada sakiau, kad lietuviams reikia veidrodžio, kuris rodytų ne žmogaus ryšį su dievais, o žmogaus ryšį su žmonėmis“, — sako užsienyje kurianti rašytoja.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kažkas ne taip
— Į Lietuvą grįžtate namo ar, atvirkščiai, namai jau Australijoje?
— Jausmai dvejopi. Iš pradžių atrodė, kad grįžau į svetimą šalį. Kas yra kultūrinis šokas? Kai nebesupranti, kur reikia nusipirkti pieno, pasidėti dantų šepetėlį, pirkti nailonines kojines. Vilniuje į troleibusą įlipau pro vidurines duris ir supratau, kad padariau kažką ne taip.
Pojūtį, kad nebepažįstu šios šalies, kad čia nebe mano namai, sukėlė ne tiek aplinkos, kiek mano pačios pasikeitimai.
Labai branginu savo pasą, nes jį pavogus nebegrįšiu namo. Palaukite, kur namo? Vadinasi, man jau Australija namai, nes ten palikau darbo vietą, ilgai kauptas knygas, visaip gundytą ir prijaukintą laukinę katę, vyrą.
Vėliau, kai Vilniuje pradėjau kalbėti su teatro žmonėmis, rašytojais, pajutau, kad jie labai draugiški, ir atrodo, kad aš — namie.
Atvažiavusi į Šiaulius, pasijutau tokia šiaulietė, kaip niekada gyvenime. Lyg ir čia mano namai. Ar tik neverksiu išvažiuodama (šypsosi — red. past.).
— Kokie pasikeitimai Lietuvoje labiausiai krenta į akis?
— Viskas per brangu, per stilinga ne pagal kišenę, arogantiška, per ciniška. Tarsi nieko naujo, apie tai žinojau, galbūt dėl to ir knygas rašau.
Visada sakiau, kad lietuviams reikia veidrodžio, kuris rodytų ne žmogaus ryšį su dievais, o žmogaus ryšį su žmonėmis. Kalbu apie cinizmą. Mes nežinome, kaip bendrauti, apie tai nekalbame. Lietuvis — drovus. Sėdi, patyli, išgeria, dar patyli. Jeigu pradeda kalbėti, tarsi privalo kažką labai protingo pasakyti, išmušančio iš kojų.
Pirmas įspūdis, kad šioje šalyje kažkas ne taip. Ir ne dėl pinigų stygiaus. Trūksta ūkiškumo. Ir politikoje, ir gatvėje.
Socialinė atskirtis Lietuvoje labai šiurpi. Nueini į vieną parduotuvę: auksu žiba. Žmonės liūdnais veidais kilnoja batus, kaip eksponatus. Maisto parduotuvėje seni žmonės pakilnoja riešutėlius, pauosto dešrelę ir neperka. Tokia tyla.
Lyginant su Australijos doleriu, čia kainos beveik tos pačios, tik ten daugiau uždirbama.
Kitataučiai pažadins tautiškumą?
— Pajutę, kad „čia kažkas ne taip“, žmonės renkasi emigraciją. Jūs irgi rašote emigracijoje.
— Aš išvažiavau rašyti. Australijoje gyvenu dėl kūrybinės aplinkos, kuri man ten palankesnė. Palankesnė kūrybinė vienatvė, nes čia pažįstu per daug žmonių. Ten mano vyras (su vyru Sandra mokėsi vienoje mokykloje Šiauliuose — red. past.) gali išlaikyti mane. Nors man nedaug tereikia, bet Lietuvoje taip gyventi būtų neįkandama.
Manau, kad Lietuvai aš naudingesnė dirbdama ten. Bet suprantu, kad turiu nenutolti nuo Lietuvos. Klausausi lietuviško slengo, kas naujo kalboje atsiranda, kad neprarasčiau ryšio.
— Ko galėtume pasimokyti iš australų?
— Australai yra kolonijinė šalis, jie turi labai daug kultūrų: senieji gyventojai aborigenai, baltieji australai, kilę iš britų salų, ir visi kiti (į šią kategoriją ir aš patenku). Britai australai bando visas šias tautas po vienu stogu apgyvendinti, džiaugtis skirtingumu.
Lietuviai bijo kitos spalvos, bet tai — neišvengiama. Jie dar tikisi sustabdyti tai, kas vyksta.
Sovietmečiu buvo geležinė uždanga iš išorės, dabar užsidarome geležine uždanga iš vidaus. Nebenorime išleisti, įleisti nei informacijos, nei žmonių.
Kartais pasikalbame su vyru: greičiau į Lietuvą atvažiuotų daugiau užsieniečių — kinų, albanų, pakistaniečių, turkų. Tektų su tuo tvarkytis ir, ko gero, sužydėtų lietuviškumas. Žmonės pradėtų suprasti, kad esame lietuviai. Priimta įvairovė nesunaikins, o pažadins sveiką tautiškumą.
Atvykę į Australiją, tapome lietuviškesni. Nekalbame su rusiškais ir angliškais intarpais. Nes rusiškai kalba rusai, o su angliškais intarpais kalba imigrantų vaikai. Prabanga, kai tu kalbi švaria lietuvių kalba, ir niekas tavęs nesupranta.
— Galvojate grįžti gyventi į Lietuvą?
— Galvojame, bet taip toli neplanuojame. Priklausys nuo to, kada ir kiek turėsime vaikų, kokie bus darbai. Tikiuosi taip sutvarkyti tvarkaraštį, kad sugebėčiau su pertraukomis kuo ilgiau būti Lietuvoje.
Gėlės išauga iš mėšlo
— Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime nuskambėjo mintis, kad šios sąjungos metinis biudžetas toks, kokia vieno mėnesio bankininko alga. Koks požiūris į rašytojus Australijoje?
— Australijoje žodis „rašytojas“ gali turėti skirtingas reikšmes. Drabužių parduotuvėje sutikau močiutę suomę. Išsikalbėjome. Sakau: “Aš — rašytoja“. Ji sako: “Aš irgi rašytoja“.
Ji laisvalaikiu eina į rašytojų, tokių kaip ir ji, klubą. Prie arbatos, bandelių aptaria rašymą. Ir rašo. Gražu. Niekas nepasuka piršto prie smilkinio: „Kokia rašytoja bobutė, pardavinėjanti batelius?!“
Kita dalis — bandantys tapti menininkais. Jaunimas nusiperka stilingus akinius, pasidaro keistas šukuosenas, kad iš karto matytųsi, jis — rašytojas. Irgi vaikšto į būrelius.
Kaip tik dabar vyksta didžiulis renginys — Melburno rašytojų festivalis. Leidžiama daug žurnalų.
Vyksta gražus procesas: labai daug mėšlo, iš kurio išauga labai gražios gėlės. Lietuvoje mėšlo bijoma. Nebijokite mėšlo, iš jo išaugs gėlių. Reikia terpės, kurioje bet kas, kas tik pareiškia norą, galėtų rašyti, ateiti su ta keista šukuosena ar iš parduotuvės. Teoriškai rašyti, kaip ir kalbėti, gali kiekvienas.
Paskutinė rašytojų kategorija — tie, kurie tapo autoriais, kurie išleido knygų, turi gerbėjų.
Australija — anglakalbė šalis, jei rašytojas rašo angliškai, knyga iš karto patenka į plačią rinką. Bet konkurencija daug didesnė. Ko gero, sunkiai išleisčiau knygą. Nebandžiau, bet vidutinio lygio rašytojų ten yra daugiau.
Rašyk gerai lietuviškai, ir pateksi į viršūnėles. Lietuvoje tokia niša, kad dar galime turėti 15 žvaigždžių rašytojų.
— Į Lietuvą grįžote su antros knygos rankraščiu. Apie ką antroji knyga?
— Ji dar ne visiškai baigta, vadinasi „Virgos katė“. Ši knyga apie moterį, gyvenančią pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Ji bando gyventi viena, gavusi ne kokią gyvenimo mokyklą iš mirusios motinos.
Knyga yra komiška ir šiurpi. Norėčiau, kad ji sukeltų kalbas apie moters vietą šeimoje, moterų ir vyrų santykių stereotipus. Tai nėra knyga, kuri duoda receptus, kaip gyventi. Ji kelia klausimus.
Į Virgos personažą sudėjau visas moteris, kurių man gaila, kurios gyvena Lietuvoje ir kartoja motinų klaidas.
PASIRINKIMAS: Sandra Bernotaitė į Australiją išvažiavo rašyti. „Nors man nedaug tereikia, bet Lietuvoje taip gyventi būtų neįkandama“, — sako rašytoja.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
SKIRTUMAI: „Australija — nedidelė šalis su 20 milijonų gyventojų, Melburne gyvena keturi milijonai. Bet jie “maitina“ jaunus žmones. Lietuvoje niekas “nemaitina“, greičiau patars nerašyti, nei rašyti“, — sako Australijoje gyvenanti rašytoja Sandra Bernotaitė, kurios debiutinis rinkinys “Gaisras“ išrinktas geriausia pirmąja 2010 metais išleista prozos knyga.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
DOSJĖ
Sandra Bernotaitė gimė 1975 metais Šiauliuose. Teatro bakalaurė ir magistrė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstė sceninę kalbą, dirbo Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje referente, Vilniaus Licėjuje teatro raiškos mokytoja, Vilniaus universitete teatro režisiere, reklamos agentūroje tekstų kūrėja ir kūrybos grupės vadove. Sukūrė keletą vaidmenų teatre ir kine. 2007 metais išvyko iš Lietuvos, ištekėjo. Gyvena Australijoje. Pirmoji knyga „Gaisras“ įvertinta respublikine Augustino Griciaus premija.