ŠIMTAS METŲ PRABĖGO KAIP SAPNAS

Dalios Matusevičienės nuotr.
Šimtametė Jadvyga Ona Slabkevičienė dukros Nijolės namuose jaučiasi mylima ir viskuo aprūpinta.
Šiemet, lapkričio 14 dieną, Jadvyga Ona Slabkevičienė, gyvenanti Nemunėlio Radviliškio miestelyje, švęs nuostabų jubiliejų – šimtą metų. Ilgaamžė maloniai sutiko pasidalinti su „Biržiečių žodžio“ skaitytojais gyvenimo prisiminimais.

Mažučiame bute tilpo visa šeima

Jadvyga Ona Drevinskaitė – Slabkevičienė gimė Nemunėlio Radviliškyje. Tėveliai Petras ir Marija Drevinskai augino keturias dukreles: Liuciją, Bronę, ir dvynukes Jadvygą su Malvina. Tėveliai turėjo nusipirkę pusę namelio, kuriame buvo nedidukė virtuvė ir kambarys. Virtuvėje stovėjo tėvelio staliukas, prie kurio siūdavo batus ir juos remontuodavo, mat buvo batsiuvys. Tai mergaitėms „tupelių“ avėti net neteko. Tėvelis pasiūdavo tikrų tikriausius batukus. Prie kito langelio šeima valgė, o už „mūrelio“ (pečiaus) – keturios lovos.

Ir visa šeima tame mažučiame butelyje sutilpo. Pavakary virtuvėje ant stalelio žibalinė lempa, aplink aptūpę vaikai ruošia pamokas. Jadvyga, mūsų pasakojimo herojė, miestelyje baigė netgi keturis skyrius.

Ne tik siuvo batus

Moteris prisimena, kad miestelyje dirbo net šeši batsiuviai. Tad visiems šešiems darbo trūkdavo. Juk vasaros metu nebuvo mados, kad be ypatingo reikalo žmogus apsiavęs batais vaikštinėtų. Kadangi vasarą batai nedyla, jų remontuoti nereikia, ką batsiuviui veikti? Iš ko duonai pelnytis?

Todėl eidavo tėvelis padirbėti į plytinę Latvijoje. Ten plytas gamindavo iš molio. Teko ir griovius kasti. Na, o rudenį ir pavasarį prasidėdavo tėveliui tikrasis batsiuvio darbas: nešė remontuoti batus, siūti naujus. Vienas miestelio žydas batsiuviui duodavo odos ir užsakydavo didesnį kiekį batų pasiūti. Paskui žydas tuos batus pats pardavinėjo.

Gyveno skurdžiai

Dešimties metų Jadvyga jau piemenavo. Mažučiukė ji buvo mergytė... Pirmus metus pas Ramanauskus, čia pat miestelyje ganė gyvulius, o antrus metus – Zabiškyje, už Pučiakalnės. Zabiškyje žmonės gyveno ypač vargingai. Per sienas prūsokai laipiojo. Buvo kartą net taip, kad šeimininkei maisto pritrūko, tai psichiškai negaluojanti šeimininkės dukra pririnko kelminių grybų. „Šeimininkė nežinia iš kur gavo „šmotelį“ lašinių, ir visi pavalgėm. Išgyvenom...“,- prisimena Jadvyga.

Nei iš vieno vidury ganiavos ar samdinės darbo – gyvulys nepabėgo. Ši maža mergaitė ganė karves. Pas Ramanauskus ganė 4 karves, o Zabiškio kaimas buvo išsidalinęs į vienkiemius, bet ganyklas turėjo bendras. Tai čia mergytė ganė trijų ūkių karves. Piemenaitė eidavo rytais pro tuos ūkius, sušukdavo ir šeimininkės karves išleisdavo. Iki pat pievos karvės sekdavo paskui mergaitę. Į pievą karves suvarydavo septyni piemenys. Kas savus gyvulius ganė, kas samdydavo piemenis.

Jaunystės skriauda

Karvės buvo paklusnios, geros. Nesibadydavo ir niekur neišsilakstydavo. Karvės taip buvo pripratusios prie piemenaitės, kad nereikėjo joms vardų. Vakarop pačios sekdavo paskui mergaitę, o einant pro vienkiemius, kiekviena pasukdavo į savo kiemą.

Piemenaitei buvo toks įvykis. Liko neišginta į ganyklą viena karvė. Nebeprisimena ji, ar prie vartų nesušuko, ar kitos aplinkybės sutrukdė, bet karvė liko neišginta. Karvės šeimininkė Vaitužienė buvo šluba, tačiau tokiu atveju pati į ganyklą savo karvę nuginė ir mergaitei pasakė: „Norėjau tau už ganymą skarelę padovanoti. Ale dabar tai nieko nebegausi, nieko!“

Praėjus 53 metams, kai Vaitužienė gulėjo ligos patale, liepė savo dukrai nunešti skarelę buvusiai piemenaitei – skolą grąžinti. Atnešė labai gražią, vilnučių, latvišką skarelę. Po 53 metų! Visgi jautė, kad mergaitei skriaudą padarė.

Atlygis už ganymą

Ilgaamžė apie atlygį už gyvulių ganymą sako: „Kaip sutardavome. Grūdais, po 5-6 pūrus, truputį pinigėlių, vilnos vieną – kitą kilogramą arba linų pundelį, kuris sverdavo apie 8 kilogramus... mes buvome 4 seserys, visos tarnavome, ganėme, tai grūdų turėjome pakankamai. Mama nupenėdavo kiaulę ir turėjome, ką valgyti“,- prisimena Jadvyga.

Retkarčiais mergaitei darbdaviai leisdavo aplankyti namiškius. Tai 11 kilometrų pareidavo pėstute namo ir vėl pėstute grįždavo į darbą. Paaugusi Jadvyga ėmėsi samdinės darbo. Tada skurdžiau gyvenantys žmonės tik tokius darbus ir galėjo dirbti. Kitokių darbų nė nebuvo. Samdinė privalėjo visus darbus nudirbti: gyvulius pašerti, melžti, lauko visus darbus nudirbti, tik valgio negalėjo gaminti. Tai buvo – šeimininkės pareiga.

Ir duoną kepė, ir skalbė

Šešiolikos metų, susirgus šeimininkei, Jadvygai pirmą kartą teko kepti duoną pačiai. Neįpratusi ji buvo, todėl tešla krito nuo ližės, nesisekė. Dar vieną sykį teko kepti duoną Sebentiškyje. Pašovė duoną ir užmiršo sklendę uždaryti. „Kas čia yr, kad ta duon vis balt ir balt?“- mena pašnekovė. Kol susigaudė, kas ir kaip, ir kodėl... Visko pasitaikydavo... Rūbus plaudavo rankomis, juk skalbimo mašinų dar nebuvo. Penkiolikametei – šešiolikmetei paskirta užduotis: pilną kubilą primerktų rūbų išmazgoti. Pasidedi ant lentos po vieną ir trini. Trini, trini. Trini, trini... Pas kitą šeimininkę rūbus neši į upelį ir, pasidėjus ant suoliuko, ploji, ploji. Pasirodo, norint nešvarumus pašalinti, reikia juos „mušti“! Muilo nedaug buvo, todėl naudodavo pelenų šarmą. Karštu vandeniu pelenis reikia užpilti, o kai nusėda, tada tuo šarmu plauni rūbus. O jei per daug stiprus šarmas, tai net rankas nudegindavo. Rankos žaizdomis apeidavo.

Jauni susituokė

Į gegužines Jadvyga nueidavo labai retai. Nebuvo jai kada: darbas, darbas, darbas. Samdine dirbo iki „kolūkio laikų“. Ir vyrą samdinį gavo. Jokio piršlio nereikėjo. Patiko vienas kitam ir susituokė. Jaunajai buvo 21 metai, o jaunikiui 24 metai. Pačioje bendro gyvenimo pradžioje būstą jaunieji nuomojosi, paskui, giminėms išvykus gyventi į Rusiją, persikraustė į jų namus. Slenkant karo frontui pro miestelį, dauguma namų sudegė arba buvo sugriauti. Jaunoji šeima taip pat savo namuką rado sugriautą. Teko prieglobsčio prašytis pas mamą, kuri gyveno Parupėje.

Latvijos turtingu gyvenimu nesusigundė

Teko Jadvygai ir Latvijoje samdinės duonos ragauti. Latvijoje žmonės buvo kultūringesni ir turtingesni, net radijas turėjo. „Aprėdai buvo gražesni. Lietuviai daugiau už latvius lopiniuoti ir apiplyšę“, – sako ilgametė Nemunėlio Radviliškio gyventoja. Latviai ir samdinius labiau gerbė, nei lietuviai. Net pavakarius samdiniams į lauką nunešdavo. O Lietuvoje to nebuvo. Bet apsigyventi Latvijoje moteris nesusigundė.

Pagarba už darbą

Susikūrus kolūkiams, jaunamartė dešimt metų dirbo laukininkystėje, vėliau kolūkio mažus veršelius prižiūrėjo. Iš pradžių buvo sunku, paskui priprato ir šis darbas labai patiko. Gal veršeliai jautė, kad juos labai myli, todėl nuostabiai gerai augo, puikius prieauglio rezultatus davė. Visur moterį gyrė. Apie ją dažnai rašė laikraščiuose. Sako, kad net į namus atvažiuodavo fotografas iš laikraščio.

Gyvulininkystės pirmūnei nelabai patikdavo toks svečias, bet kartu su fotografu atvažiuodavo kolūkio pirmininkas, tad nepatogu atsisakyti. Ilgaamžė moteris pasakoja, kad daugybę pirmininkų teko savo gyvenime sutikti: paskutinis kolūkio pirmininkas buvo Marčiulynas, o prieš jį – Anilionis, Kubilius. Iš pat pradžių tai Širmelis vadovavo kolūkiui. Už gerą darbą Jadvyga gaudavo nemažai padėkų. Vadinamųjų visuotinių susirinkimų metu už gerą darbą moteris ne tik padėkų, bet dar dovanų gaudavo – elektrinį „samovarą“(virdulį), du kartus audinių suknioms pasisiūti, du kartus labai gražias skaras, vazas.

Tarybiniu laikotarpiu moterys į pensiją išleisdavo 55 metų, tačiau mūsų herojei taip patiko prižiūrėti veršelius, kad ji „pratraukė“ dar porą metų ir pensijon buvo išlydėta 57-erių. Iki pensijos moteris nežinojo, kas yra gydytojai ir ligoninės. Tik prieš pat pensinį amžių pradėjo streikuoti sveikata. Teko apendicitą pašalinti, kaulas lūžo...

Nereikia peikti gyvenimo

Senolė patylėjusi prataria: „Mano bendraamžių jau seniai nebėra. Net dvynė sesuo prieš porą metų numirė. Nieko neliko. Nei pusseserių, jokių giminių, tik mano šeima. Tiesa, Bliūdžiuose gyvena pusseserės dukra Onutė. Daugiau nieko“.

„Dabar žmonėms gyvenimas žymiai geresnis. Nepalyginsi su mano gyvenimu. Ypač skurdžiai gyveno žmonės Zabiškyje. Su valgiu labai prastai buvo, bet išgyveno visi. Tuomet rūbų daug neturėjo, tai ir didelių spintų nereikėdavo“,- pasakoja moteris.

Puodas, kelios lėkštės, šakutė, puodelis – tai ir visas šeimos turtas. Juokiamės abi su senole, kad dabar jos dukros Nijolės Salavjovienės (pas ją gyvena ilgaamžė mama) sekcija pilna su puodeliais ir kitokiomis grožybėmis. O senolė pritaria ir prideda, kad ne vieną sekciją turi, o netgi dvi. „Kas dabar peikia gyvenimą, tai arba nenori gerai gyventi, arba nemoka, ar dirbti tingi“,- gyvenimiška patirtimi dalinasi senolė.

Šimtametės turtas ir patirtis

Jadvyga užaugino tris dukras. Pirmasis vaikelis mirė. Po jo 1944 metais gandras atnešė dukrytę Reginą. 1948 metais atskubėjęs gandras dovanojo dukrą Nijolę, pas kurią senolė ir gyvena, o dukra Livija gimė 1953 metais. Dukra Nijolė, būsima mokytoja, iki aštuntos klasės buvo pirmūnė. Visos trys dukros mokykloje buvo stropios mokinės, gerai mokėsi, tai tėveliai gaudavo ne vieną padėkos raštą už gražiai išauklėtus vaikus. Šimtametės turtas – dukros, 6 anūkai ir 8 proanūkiai. Tik gaila, du anūkai jau mirę.

Šiuolaikinė

Dabar šimtametės ištikimiausias draugas yra radijas. Visas žinias ji išklauso ir dar dukrai „atraportuoja“ apie tai, kas pasaulyje dedasi. Moters akys nusilpusios, todėl knygų skaityti arba televizijos žiūrėti nebegali. Liko tik radijas. Viskas moterį domina. Todėl klausosi naujienų visomis dienomis.

Senolė – šiuolaikinė. Puikiai naudojasi mobiliuoju telefonu. Kol dvynė sesuo buvo gyva, skambindavo jai kone kasdien. Ir dabar dar sugeba paskambinti ir atsiliepti. Kad nereiktų šūkauti, norint dukrą pasikviesti, prie lovos senolė turi primontuotą elektrinį skambutį. Pasigirsta skambutis ir dukra kaip mat atsiduria mamos kambaryje. Labai geras sumanymas... Tai – anūko „išmislas“, labai nagingas vyras. Šiuose namuose jo pagaminti du stalai, lova ir komoda.

Domisi ir politika

Moteris Lietuvos politiniame gyvenime gerai orientuojasi ir turi puikų humoro jausmą. Paklausta, ar nepriimtų į savo namus kokio nors migranto, juk namai dideli, tai senolė nusijuokė ir sako: „Jei žinočiau, kad geras žmogus, gal ir priimčiau, bet plėšiko tai nereikia“. Dukra prideda, kad su vyru ruošiantis išvažiuoti į Biržus, mama paprašo duris užrakinti, kad „koks talibanas neįeitų“.

Ilgaamžiškumo receptas

Dukra Nijolė Salavjovienė ir stebisi, ir džiaugiasi, kad mama nekaprizinga. Senolei visuomet viskas gerai, nėra su jokiu žmogumi susipykusi. „Retai pasitaiko tokių žmonių“,– pamąstėme abi su Nijole.

Kaip reikia gyventi, kad sulauktume tokio gražaus – 100 metų amžiaus? Šimtametė turi atsakymą ir į šį klausimą. Pirmiausia, sako ji, „reikia būti gerai pavalgiusiam. Būti nepiktam, būti visados kantriam – kaip yra, taip turi būti visada gerai. Jei kažkas nepatinka, reikia ramiai pasiaiškinti. Ir viskas. Ir išgyvensit šimtą metų“.

O kaip nebūti karštakošiu, nesusinervinti? Močiutė nusijuokia ir pataria: reikia patylėti. „Toks tas mano gyvenimas...Praėjo kaip sapnas...“- šypsosi lapkritį šimtmetį švęsianti Jadvyga iš Nemunėlio Radviliškio.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo