Sidabrine linija į senjorų širdis

Zenono MEŠKAUSKO nuotr.
Prieš 125 metus poetas Maironis rašė: /Pavasario saulė prašvito meiliai/ Ir juokiasi, širdį vilioja.../

Pavasaris visada vilioja žmones, ypatingai šiais metais, kai koronaviruso uždaryti karantine pajutome, kokį džiaugsmą teikia bendravimas, kasdieninis susitikimas su kaimynu, rankos paspaudimas, artimo apkabinimas, anūko priglaudimas, netikėtas draugo vizitas. Viso to tenka atsisakyti, o gamtos atgimimu džiaugtis pro langą žvelgiant į žydinčias vyšnias, tulpių liepsneles, besiliejančią žalumą. Vienatvė labai sunki vienišiems senjorams, kurie ir netolimoje praeityje bendravimo pasirinkimu ar gausa nebuvo apdovanoti.

Dabar, šiek tiek atleidus karantino varžtus, ant atsidarančių kirpyklų ar parduotuvių durų pasirodo skelbimai, kad peržengę 60 metų lankytojai nepageidaujami. Tokiems asmenims nuotaiką praskaidrina ne tik pavasaris, bet ir geranoriška savanorių, psichiatrų, psichologų pagalba ir patarimai.

Prieš kelerius metus M. Čiuželio labdaros ir pagalbos fondas, įkūręs „Sidabrinės linijos“ telefono pokalbių ryšių liniją, subūrė savanorius, kurie aktyviai dalyvauja šioje veikloje.

Esu senjorė, džiaugiuos aktyviu gyvenimu ir bendrystės stygiumi nesiskundžiu, bet suintrigavo reklama ir draugės patarimas. Paskambinau į „Sidabrinės linijos“ nemokamą telefoną.

Malonus moters balsas pasiteiravo mano amžiaus, išsilavinimo, profesijos, kas domina. „Tikriausiai norėtumėte bendrauti su bendraamžiais? – paklausė. „Nenorėčiau! Jie perdaug kalba apie ligas, dalina patarimus kaip gydytis, kokius vaistus ar papildus naudoti, daug kuo skundžiasi. Gal su jaunesniais galėčiau?“ – nedrąsiai prasitariau. Telefono ragelyje – tyla. Po to: „O su jaunu žmogum bendrauti sutiktumėt?“ Patylėjau ir aš: „Pabandysiu! Šiaip ar taip esu buvusi mokytoja“.

Po poros dienų koordinatorė paskambino ir pasiūlė pasišnekėti su 24 metų mergina. Sutikau. Gal ir ji vieniša ar ligų prispausta, gal jai taip pat trūksta bendravimo?

Taip prasidėjo mano pokalbiai su Gabriele, universitete baigusia politologijos mokslus, dirbančia reklamos firmoje. Ne vieniša. Ne ligonė. Turinčia draugą, bendradarbių, artimųjų ratą. Ir gailestingą, jautrią širdį.

Prieš pokalbį būgštavau, kad būsiu jai neįdomi, bet iš karto pajutau, jog turėsime apie ką pakalbėti ir, ko gero, sutarsime. Ji žingeidi, mėgstanti keliones, kultūros renginius. Abi sutarėm, kad bendrausim, bet nesitikėjau, kad užsimegs ryšys, kuris tęsis antrus metus, vadiname jį draugyste.

Sutarėm, jei išseks mūsų pokalbių gera nuotaika, jei dėl asmeninės priežasties nebenorėsim ar nebegalėsim bendrauti, atsisveikinsim ir nutrauksim sekmadieninius valandos trukmės pašnekesius.

Gabrielė prasitarė, kad pusę metų nepavyko jai rasti pokalbių partnerį. Senjorai jos paslaugų nepriėmė, nes jiems su jaunu žmogum nėra apie ką kalbėti. Aš gi manau, kad ne amžiaus skirtumas svarbu, o požiūris. Kad jaunas žmogus užjaučia artimą, rodo jo supratimą apie senstančio žmogaus gyvenimo pokyčius, sunkią vienatvę, ryžtasi savanoriškai bendrystei, reikia tai labai vertinti ir priimti. Abiem pusėm tai gali teikti džiaugsmą.

Vieną sekmadienį turėjau skubiai išvažiuoti. Po poros dienų „Sidabrinės linijos“ koordinatorė paskambino – nerimauja Gabrielė: gal man kas nors atsitiko, jei netikėtai aš neatsiliepiau į jos pakartotinius skambučius.

Šis dėmesys labai sujaudino, reiškia, aš jai tapau artima, jai rūpiu, ji neabejinga ir dėl manęs nerimauja.

Apie ką mes kalbamės? Gabrielė pasakoja, kokias parodas lankė, kaip patiko spektakliai ar filmas, ką pamatė kelionėse po Ispaniją, Graikiją, Ukrainą, pasidžiaugė, kad įsikūrė su draugu naujame bute. Jie irgi dirba nuotoliniu būdu, bet lieka laiko buičiai, knygai, pažaisti su pora kačiukų Keksu ir Spurga, papasakoja apie savo augintinių išdaigas.

Aš pasidalinu su ja įspūdžiais apie kultūros renginius, knygas, tautodailę, Biržų krašto įdomius žmones, lankytinas vietas, aptariame pasaulio įvykius, politikų viražus, buitį, kasdienybės rūpesčius, karantiną. Bent jai pasiguodžiu, kad mano kartai pergyvenusiai karą, pokarį, valdžių pervartas, krizes, Černobylio avarijos pasekmes, dar tenka pergyventi ir modernaus pasaulio marą. Viena kitą padrąsiname – viskas bus gerai.

Šis rašinys skirtas ne reklamai, o patirties pasidalinimui su tais senjorais, kurie nedrįsta užmegzti nemokamų, neįpareigojančių ryšių su bendraamžiais ar jaunimu. Žinoma, reikia įsitikinti tų ryšių saugumu, nes piktavalių irgi pasitaiko.

Man pavyko! Pabandykite ir Jūs.

 

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.