Senolė pa­ža­dą sulaukti 100 metų iš­te­sė­jo

S. Vadapolo nuotr.
Biržietė Silvina Murnikienė (Šleivaitė) garbingą šimto metų sukaktį atšventė apsupa artimųjų.
Praeitą savaitę Biržų pilyje gimtadienį atšventė biržietė Silvina Murnikienė (Šleivaitė) – iš Kadarų kilusi moteris sulaukė šimto metų.

Amžius netrukdo jaustis gerai

Jubiliatės biržietės Silvinos Murnikienės (Šleivaitės) dukra Jūratė Trečiokienė džiaugėsi, kad mamytė dar guvi, stipri. Jubiliatė pati pavaikšto, pati į lauką išeina.

„Mūsų mamytė nenuobodžiauja. Bulvių priskus, tik leisk jai. Ir mezga, ir tinklus pina. Ir šposų paskaldo, ir eilėraščių padeklamuoja“,- šypsojosi dukra.

Kaip sakė, taip padarė

Mama, pasak J. Trečiokienės, visą gyvenimą buvo pamaldi, mokėjo „neimti smulkmenų į galvą“. Gal tai ir buvo dalis ilgaamžiškumo paslapties.

Beje, Silvina – ne pirmoji šimtametė giminėje. Dėdė iš mamos pusės sulaukė netgi šimto vienerių. Dukrai atminty įstrigo ir mamos nuolat kartoti žodžiai „aš šimto sulauksiu“. Ir savo pažadą ištesėjo – ne tik sau, bet ir vaikams, ir anūkams.

Per gyvenimą – su šypsena

„Mamytė gana vėlai ištekėjo, beveik keturiasdešimties, po trylikos metų tapo našle. Kai tėvelis mirė, man buvo vienuolika, o sesei – septyneri. Ūkiškai gyvenome, reikėjo mamai padėti. Mamytė yra baigusi keturis Kadarų kaimo mokyklos skyrius, bet mokėjo gerai skaičiuoti ir raštinga buvo, dirbo sandėlininke. Mama nebuvo griežta, visąlaik ji su šypsena, ją „gražiadarbe“ vadino. Manau, tai daug pasako apie žmogų, kad darbšti – dirba, kad net gražu žiūrėti. Gyvuliukus laikydavo, net kai į Biržus pas mus persikraustė. Tik tada, kai sulaukė aštuoniasdešimties ir mes gyvulius pardavėme, tai ji verkė sakydama, kad nebeturės, ką veikti“,- pasakojo J. Trečiokienė.

Meldžiasi, kad nebūtų karo

J. Trečiokienė pasidžiaugė, kad mamytė – šviesaus proto, turi gerą regimąją atmintį. Paklausta, kaip šimtametė reaguoja į šiandieninius pasaulio įvykius, dukra atsakė: „Kai dabar visur kalba apie įvykius Ukrainoje, tai mamytė meldžia, kad tik nebūtų karo, mat jau vieną, tai yra antrąjį pasaulinį, pergyveno. Atminty įstrigo jos pasakojimai, kaip teko slėptis bunkeryje, o daiktus iš namų išslapstyti po laukus, kad sudegus namams, liktų bent jau lova, spinta...“,- kalbėjo J. Trečiokienė.