Naujausios
Į Turkiją išvykai studijų tikslais dar gerokai anksčiau, kai kilo koronaviruso pandemija pasaulyje. Kaip klostėsi įvykiai, kai pasaulyje buvo paskelbta pandemija, o tu likai toli nuo Lietuvos?
Į Turkiją išvykau vasario 3 dieną. Kad situacija pakryps tokia linkme, net nepagalvojau... Kai kitose valstybėse koronos virusas pradėjo smarkiai plisti, Turkijos valdžia į visą šią situaciją žvelgė labai optimistiškai, skelbdama, kad koronos virusui Turkijos saulė nepatinka ir kvietė visus vykti į šią šalį. Giliai širdyje buvo nuojauta, kad kažkas čia ne taip – visai šalia Iranas, kuriame situacija koronos viruso atžvilgiu nebekontroliuojama, be to, iš Irano į Turkiją vyko intensyvus žmonių judėjimas.
Pirmas koronos viruso atvejis Turkijoje buvo užfiksuotas kovo 11 dieną, kovo 12 dieną Turkijos valdžia išleido įsakymą, jog nuo kovo 16 dienos, 20 dienų, bus uždaromos visos mokslo įstaigos, tarp jų buvo ir Mersino universiteto laboratorija, kurioje atlikau stažuotę.
Kaip vyko pasiruošimas grįžti į Lietuvą?
Kovo 15 dieną pradėjau planuoti grįžimą į Lietuvą. Kadangi bilietus atgal į Lietuvą buvau įsigijęs gegužės 2 dienai, tai man tereikėjo atkelti skrydį. Atrodytų visai paprastas veiksmas... Oficialioje oro linijų svetainėje šio veiksmo atlikti negalėjau: kiek bandžiau, tiek ekrane pasirodydavo pranešimas „klaida“. Tada nuvykau į oficialią oro linijų atstovybę, jie paaiškino, kad nieko negali padėti, nes bilietas pirktas yra internetu ir patarė paskambinti į klientų aptarnavimo liniją. Išbandžiau 12 skirtingų telefono numerių – dėl didelio skambučio srauto visos linijos buvo blokuojamos. Kovo 16 d. kilo mintis, jog reikia pabandyti paskambinti į Lietuvos ambasadą Turkijoje, bet jie taip pat nieko man negalėjo padėti, trumpai paaiškino, kad reikia laukti nepaprastosios padėties, tada jie pradės kažką organizuoti. (Beje vakar, kovo 24 d., sekdamas Turkijos naujienas aptikau informaciją, kad Turkijai prognozuojamas Italijos likimas).
Paskutinė viltis buvo važiuoti į oro uostą ir ten pabandyti pakeisti skrydžiu datas, bet netikėtai sulaukiau vieno patarimo – pabandyti skrydžių datų keitimą atlikti mobiliąją programėle ir pavyko. Tačiau kitą dieną vienas iš skrydžių buvo atšauktas, nusipirkau kitą bilietą ir laukiau… pats intensyviai sekdamas visus įvykius, nes daugelis vietinių “draugų” dingo kaip į vandenį.
Kaip keitėsi situacija Turkijoje?
Situacija keitėsi valandomis, žmones apsėdo panika, miestas ištuštėjo, restoranai, kavinės, teatrai ir kitos viešos erdvės užsidarė, tarp žmonių ėmė sklisti gandai apie valstybės ketinimus. Vienas iš jų – be specialaus policijos leidimo nekelti kojos iš namų VISIEMS: ir sveikiems, ir nelabai. Paskambinus į policiją man tai patvirtino, bet kai papasakojau savo situaciją ir paklausiau, kaip būtų galima man tą leidimą gauti, tai tada visa šia informaciją policija paneigė. Turkai prisibijo policijos, užuot bandę pasigilinti, sėdi namuose.
O ar ieškojote pagalbos Lietuvoje: paaiškinimo, informacijos, kaip saugiai parvykti namo?
Kadangi įžvelgiau potencialų pavojų pasigauti virusą, kovo 17 d. kreipiausi į Biržų rajono savivaldybę dėl saviizoliacijos, nes siekiau apsaugoti artimuosius ir kartu Biržų krašto gyventojus. Socialiniuose tinkluose sušmėžavo Savivaldybės informacija, jog tie, kurie neturi galimybių savarankiškai izoliuotis, bus apgyvendinti viešbutyje „Avanti“, sodyboje „Pas Vaidotą“, viešbutyje „Tyla“, tereikia susisiekti su apgyvendinimo koordinatoriumi. Susisiekus su apgyvendinimo koordinatoriumi ir paaiškinus situaciją, man buvo pasiūlyta skambinti į karštąją koronaviruso liniją 1808. Paaiškinau, jog šis numeris veikia tik Lietuvoje ir būdamas Turkijoje negaliu į šią liniją prisiskambinti. Tuomet man paaiškino, jog lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste, bus išdalintos anketos, kuriose bus klausimas, ar turiu kur izoliuotis. Neturint tokios galimybės, koordinatorius bus informuotas paruošti man vietą. Kitą dieną socialiniuose tinkluose matau naują Biržų turizmo informacijos centro skelbiamą informaciją, jog tie, kurie neturi kur savarankiškai izoliuotis, turi kreiptis į apgyvendinimo koordinatorių, kreipiuosi ir vėl… ir vėl tas pats per tą patį…
Papasakokite apie kelionę, kaip buvote pasitiktas oro uoste?
Iš Mersino į Adanos oro uostą išvykau autobusu. Autobuse dauguma keleivių kosėjo, čiaudėjo bei slogavo. Iš Adanos į Stambulą lėktuvu skrydo apie 20 keleivių, dauguma dėvėjo apsaugines kaukes, pirštines. Po ganėtinai neblogos turbulencijos sėkmingai pasiekėme Stambulo oro uostą, kuriame žmonės išvarginti skrydžių laukimo (buvo ir tokių, kurie oro uoste skrydžių laukė 10 dienų) miegojo kur papuola. Man pasisekė – mano lėktuvas turėjo pakilti už 6 valandų, bet galvoje vis sukosi mintis: o kas jeigu...
Įsėdus į lėktuvą mums, keleiviams, buvo išdalintos anketos, kurias turėjome užpildyti. Dauguma žmonių buvo su kaukėmis, bet atsirado tokių keleivių, kurie nedėvėjo kaukės ir svaidėsi replikomis – „pažiūrėkit į save, atrodote kaip debilai“, visos šios replikos buvo iš lietuvių – lietuviams, kurie savanoriškai laikėsi rekomendacijų siekdami bent kažkiek sumažinti rizikos pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams. Kai lėktuvas nusileido, grupelėmis, laikydamiesi atstumo, ėjome į patikros postą. Termovizoriaus pagalba buvo bandoma atrinkti žmones, kurie karščiuoja – įtartiniems buvo matuojama kūno temperatūra. Po šios patikros mums buvo dezinfekuojamos rankos. Kitas etapas – visus keleivius užregistravo ir suteikė visą reikiamą informaciją. Beje, ir ši procedūra mūsų tautiečiams sukėlė pasipiktinimo bangą – vienas iš keleivių pareiškė, kad prie Hitlerio net geriau buvo.
Ar leido Jums namo vykti autobusu?
Patikros poste paklausus, ar galima grįžti visuomeniniu transportu. Kadangi kitos alternatyvos neturėjau, buvo leista su sąlyga, kad laikysiuosi taisyklių – atstumo tarp keleivių, dėvėsiu kaukę ir pirštines.
Atsiėmus lagaminą ir žengus žingsnį link oro uosto išėjimo, sulaukiau skambučio iš Biržų rajono savivaldybės atstovės Erikos Kazlauskaitės. Ji man uždraudė važiuoti viešuoju transportu ir pasakė, kad atsiųs specialiai pritaikytą transportą mane pergabenti į Biržus.
Kaip Jus pasitiko Biržuose?
Mikroautobusui sustojus šalia Kūno kultūros ir sporto centro pastato, mane pasitiko Biržų miesto seniūnė Kristina Undzėninenė, kuri patikėjo man pastato, senesniems Biržų miesto gyventojams geriau žinomo kaip „lavoninė“, raktus. Bet negalvokite, jog man teko miegoti ant autopsijos (skrodimo) darbastalio. Šiame, jau renovuotame, pastate gavau 3x3 m dydžio apartamentus, kuriuose buvo lova – tokia kaip ligoninėse, kurios ratų niekaip nesugebėjau užfiksuoti, tai ryte prabudęs atsidūriau kitame apartamentų kampe, taip pat staliukas, kėdė. Trumpai kalbant, minipalata su vaizdinga panorama pro langą, kuris neturėjo užuolaidų. Patalpos apšildomos, turinčios dušą ir tualetą.
Praleidęs naktį šiuose apartamentuose, sulaukiau skambučio iš Biržų rajono savivaldybės atstovės Erikos Kazlauskaitės, jog ruoščiausi – mane perveš į kitas patalpas – Biržų technologijų ir verslo mokymo centro bendrabutį. Čia patalpos daug geresnės, erdvesnis kambarys, belaidis internetas, be to ir maitinimas suorganizuotas – maitina tikrai dosniai ir kokybiškai. Beje, bendrabutyje, gyvena 10 parvykėlių iš svetur.
Ačiū visiems, kurie rūpinosi mano (ir mūsų, biržiečių) sveikata, saugumu. Jaunam pasaulis įdomus, platus, viliojantis iššūkiais, tačiau pavojaus akivaizdoje saugiausia tik savo gimtinėje, Lietuvoje.
