Rugpjūčio dominantė – „Šiaurės vasara“

„Aš tikiu literatūra. Tikiu, kad ji gali išmokyti, užauginti, keisti, padėti atrasti, leisti atsipūsti“,- teigia R.Elijošaitytė-Kaikarė.
Rugpjūčio 14-16 d. Biržuose vyks tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Tai – jau ne vienų metų tradicinis kultūros renginys, į mūsų kraštą pritraukiantis gausų būrį Lietuvos ir užsienio kūrėjų ir tokiu būdu tarsi dar kartą patvirtinantis, jog Biržai – ir literatūros žemė.

„Biržiečių žodis“ šiandien kalbina Rūtą Elijošaitytę-Kaikarę, vieną iš ilgamečių „Šiaurės vasaros“ organizatorių, ir Aurimą Švedą, prie literatūros forumo prisijungusio šiemet. Anot kultūros istoriko, publicisto, radijo laidos „Istoriko teritorija“ (LRT Klasika) kūrėjo A. Švedo, rugpjūčio 14-16 d. į Biržus jis grįžta ne tik renginio, bet ir stiprių emocijų vedamas – iš mūsų miesto yra kilusi jo mama, čia, Biržų miesto centre, gyveno jo seneliai Petras ir Ona Rasiuliai.

-Rūta, priminkite, kelintoji tai „Šiaurės vasara“ ir kelintoji iš jų šiemet vyks Biržuose? Kaip ir kodėl atsirado idėja Lietuvos bei užsienio rašytojus ir poetus kviesti į Lietuvos provincijos miestą?

-Ši vasara jau šešioliktoji, o Biržuose vyks – pati negaliu patikėti! – jau septintą kartą. Į Biržus atsikėlėme 2013 metais ir iki 2018 rinkdavomės kiekvienus metus. Tik praėjusiais metais darėme pertrauką, kuri, regis, įrodė tik tai, kad forumas turi savo klausytoją, kuris padarė viską, kad forumas vėl įvyktų. Tiek klausimų, kodėl forumo nėra ir tiek liūdnų padūsavimų, jog vasarą reikės užbaigti be Šiaurės vasaros Biržuose, dar nebuvau girdėjusi. Matyt, tai ir leido šiek tiek pasikelti į puikybę ir vis dėl to ieškoti visokių sprendimų, kad forumas įvyktų. Džiaugiuosi, kad kritiniu momentu, kai jau buvau visiškai praradusi viltį, draugystės ranką ištiesė Aurimas, o vėliau ir Alvydas Šlepikas. Ir, man regisi, mums pavyko.

Forumo sumanytojos Giedra Radvilavičiūtė ir Dalia Strimaitytė suprato, jog kokybiškų diskusijų, gero, tvirto turinio reikia ne tik Vilniuje, bet ir, kaip sakote, provincijoje. Nors Biržų nė nelaikau provincijos miestu. Tad 2003 metais forumas įvyko Jurbarke, o nuo 2013 metų mus išskėstu glėbiu priėmė Biržai ir Biržų muziejus.

-Aurimai, jūs – naujas žmogus, prisijungęs prie literatūros forumo organizavimo. Esate kultūros istorikas ir tyrinėtojas, ne vienos knygos autorius. Kuo paprastą žmogų, ne literatą, turėtų ar galėtų sudominti „Šiaurės vasara“ – ir nebūtinai tik šių metų?

-„Šiaurės vasara“ pasižymi įdomia, įvairia, turtinga istorija. Šis forumas yra tapęs vienu iš svarbesnių tradicinių Lietuvoje vasarą vykstančių renginių, turinčių savo tapatybę, nuotaiką, auditoriją. Norėčiau tikėti, kad taip „Šiaurės vasarą“ mato ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje gyvenantys šio forumo gerbėjai bei nuolatiniai dalyviai, bet ir Biržų miesto bei krašto gyventojai.

„Šiaurės vasara“ nėra „didmiesčio snobų išvažiuojamasis posėdis“, o erdvė, kurioje laukiami visi norintys pasiklausyti geros poezijos, sudalyvauti kino filmų peržiūrose, įsitraukti į diskusijas.

Aš esu gimęs Biržuose, čia nuolat lankydavausi pas senelius, o iki studijų gyvenau mažame miestelyje Dusetose Zarasų rajone. Tad man puikiai pažįstamas ir suprantamas gyvenimas už Vilniaus ribų. Aš taip pat žinau, kad tokiuose miestuose ir miesteliuose yra daug žmonių, kurie yra pati puikiausia tokių renginių, kaip „Šiaurės vasara“ auditorija. Galima pasakyti ir dar daugiau – „Šiaurės vasara“ tapo savitu kultūriniu reiškiniu, savotiška rugpjūčio mėnesio dominante, todėl kad ji vyksta ne Vilniuje, o, pasinaudojant poeto, eseisto, „Paribio“ centro kūrėjo iš Lenkijos Krzysztofo Czyżewski metafora, viename iš mažųjų Europos bei pasaulio centrų – Biržuose.

-Kiekvienais metais „Šiaurės vasara“ turi savo temą. Šiemet tai „Užmarštys“. Kokius kūrėjus ir kas juos šiemet Biržuose kels iš užmaršties?

Rūta: Ši tema nėra vienalypė ir tas kėlimas iš užmaršties, tikiuosi, bus suprastas įvairiai. Štai penktadienį vykstantys poezijos skaitymai vadinsis „Neužmiršti“. Juk jeigu yra kalbama, jeigu bent kas mini, užmarštis jau tampa atmintimi. Nors kita vertus, užmarties yra daug, kartais ji yra sąmoninga ir trukdanti eiti pirmyn, bet kitais kartais gal ji kaip tik yra reikalinga, tad ir bandysime eiti prie įvairių požiūrių, aspektų ir asmenybių, kurias savo kalbėjimu iš užmaršties ir prikelsime. Džiugina, jog šiemet forumas ypač įvairus temomis: literatūra, kinas, fotografija, istorija, menas. Kartais netgi atrodė, jog tampame literatūros ir kultūros forumu.

Aurimas: Tema „Užmarštys“ leido sukviesti į Biržus ryškias, savitai mąstančias, daug prasmingų darbų nuveikusias meno ir kultūros pasaulio asmenybes. Jos savo pranešimuose kalbės ne tik apie tai, ką, kaip ir kodėl reikia pri(si)minti, bet ir kodėl mūsų gyvenimams tokia svarbi užmarštis.

Nesinori išduoti visų paslapčių, bet „Šiaurės vasaros“ rengėjai šį sykį dėmesį parodys Jonui bei Adolfui Mekams ir jų rašytiems laiškams, kurie iš JAV daugelį dešimtmečių keliaudavo į Semeniškius, kur gyveno jų mama. Sekmadienį vyks jų „Gyvenimo lai(š)kų“, virtusių įstabia knyga, skaitymai.

Forumas penktadienį prasidės poezijos skaitymais „Neužmiršti“, kuriuos šiais metais parengė Alvydas Šlepikas. Šiuose skaitymuose skambės Raimondo Jonučio, Danutės Paulauskaitės, Vytauto Skripkos ir kitų poetų eilės.

-Karantino laikotarpiu kaip niekad anksčiau prisireikė staiga uždarytų bibliotekų, išaugo prekyba knygomis internetu. Panašu, kad atradome ir knygas, ir virtualius muziejus, ir parodas, koncertus. O jūs ar tikite skaitymu? Ar egzistuoja skaitanti visuomenė?

Rūta: Mano taip vadinamame socialiniame burbule skaitytojų yra absoliuti dauguma, o iš jo man pasirodė priešingai: žmonės skundėsi, jog skaityti sunku, kad traukia keistos knygos, tokios, kokių paprastai neskaitytų. Tas pats atsitiko ir man: kad ir kiek storų rimtų knygų kroviau ant naktinio stalelio, palaikydama leidėjus ir knygynus, vis tik vakarą baigdavau gerokai paprastesnio turinio skaitiniais. Aš tikiu literatūra. Tikiu, kad ji gali išmokyti, užauginti, keisti, padėti atrasti, leisti atsipūsti. Man atrodė, kad per karantino laikotarpį ne itin pasiilgau renginių, bet nuėjusi į Mariaus Buroko ir Jurgitos Jasponytės skaitymus išėjau su labai geru jausmu. Vis dėlto, jeigu randi santykį su tekstu, matyt, kad ir kas nutiktų, to santykio jau niekas nesugadins.

Aurimas: Aš tikiu, kad mums XXI amžiuje taip pat kaip ir Antikos, viduramžių ar Naujųjų laikų epochose, reikalingos idėjos bei vertybės, menas bei kultūra. Tai yra egzistencinis tinklas, kuris susieja paskirus žmones prasmės ryšiais į vieną visumą ir padeda ne tik (iš)būti kartu, bet ir kurti dabartį bei tikėtis viltingos ateities.

Kaip sako mano draugė ir knygos herojė bei bendraautorė Irena Veisaitė – „mano Lietuva kasmet rankasi Vilniaus knygų mugėje“. Sunku ką prie šios tezės ir bepridurti.