Naujausios
Rasa, daug metų dirbote Biržų lopšelyje – darželyje „Drugelis“ – vaikus mokėte muzikos, organizavote renginius ir daugelis pamena šventes Biržų kultūros centre, kurios tapdavo mažais spektakliais. Koks jūsų kelias iki muzikos, pedagogikos?
Klaipėdos universitete baigiau ikimokyklinio ugdymo pedagogikos – psichologijos su muzikos specializacija studijas. Po penkerių studijų metų Klaipėdos vėjai mane sugrąžino atgal į Biržus, kur vaikų lopšelyje – darželyje „Drugelis“ ir prasidėjo TIKRAS pedagogo kelias, pilnas ieškojimo, kūrybos, atradimų, tobulėjimo. Šioje ikimokyklinio ugdymo įstaigoje praleidau 24 metus. Man atrodo, kad ,,Drugelį“ lankė ypatingi vaikai, todėl man nebuvo su jais sunku kurti ir eiti į didesnę sceną. Taip pamažu darželio kasmetinė Šeimos šventės tradicija virto į didelius renginius Biržų kultūros centre. Labai smagu buvo, kai į mūsų renginius įsijungdavo ir jau esami gimnazistai, buvę, darželinukai, tad šis ryšys ir buvo ta didžiulė išliekamoji vertė, kuri niekada nepamirštama. Jeigu gerai pamenu, tai paskutiniame, pagal E.T.A Hofmano pasaką ir P. Čaikovskio muziką, statytame ,,Spragtuke“ dalyvavo apie 130 vaikų, iš jų – 20 gimnazistų. Bet ne vaikų skaičius, o jų noras, spindinčios akys ir geras jausmas po ilgo kūrybinio darbo, augino mane ir skatino kurti. Kažkada labai norėjau studijuoti režisūrą, tad dabar galvoju, kad turėdama visai kitokį diplomą, bet visas galimybes ir palaikymą, aš galėjau savo svajonę įgyvendinti. Tad, ačiū Dievui, kad buvau tuo laiku, toje vietoje, kur galėjau augti kaip asmenybė.
Prieš kelerius metus palikote ne tik Biržus, bet ir Lietuvą. Gyvenimą kuriate Vokietijoje. Dirbate pagal specialybę – rodos, nerealus emigravusio žmogaus pasiekimas per trumpą laiką...
Prieš keletą dienų, spalio 3 dieną, kaip tik suėjo ketveri metai, kai gyvenu Vokietijoje, labai gražiame Aschaffenburgo mieste. Kaip ir visų emigrantų, taip ir mano pradžia buvo labai sunki, bet didelių norų ir užsispyrimo dėka esu ten, kur dirbu tai, kas miela širdžiai. Tad iki nerealaus, kaip pavadinote, pasiekimo reikėjo labai ilgą kelią nueiti. Pirmiausia, tai vokiečių kalba, kuri visiškai buvo man nauja. O išmokti ją reikėjo... Po to – profesinis diplomo pripažinimas, šis procesas užtruko dvejus metus, nes ir Vokietijoje visi skuba lėtai. Šiuo metu, po trejų metų nuo atvykimo į Vokietiją, dirbu Evangeliškame vaikų darželyje auklėtoja.
Biržuose dirbote ne tik „Drugelyje“, bet užsiėmėte ir kitomis kūrybinėmis veiklomis, kurios biržiečiams buvo įsimintinos. Priminkite jas.
Biržuose kadaise veikė „Pilies“ teatras. Jo pradininkė buvo biržiečiams gerai žinoma Loreta Gasiūnaitė, aš tik mielai prie jos prisijungiau. Su Loreta pažinau kitokį teatrą – profesionalesnį, laisvesnį ir spalvingesnį, kai vaikams suteikiama didelė kūrybinė laisvė. Taip pat su Loreta organizuodavome vaikams vasaros stovyklas prie pilies „Penkios katino dienos”. Biržų Jungtinėje metodistų bažnyčioje dirbau popamokinės veiklos vadove, labiausiai įsimintina patirtis iš šios bažnyčios – tai choras „Soul children”. Buvau jo įkūrėja ir vadovė. Vaikai ateidavo ne tik giedoti krikščioniškas giesmes, bet ir dvasiškai tobulėti. Šioje bažnyčioje suradau labai gražius instrumentus ,“hand bels“, varpelius, kuriais grodami paįvairindavome ir miesto šventes, teko net Norvegijoj koncertuoti. Visi tie darbai vijo vienas kitą, papildydami ir pripildydami mane ir mano kelionės bagažą.
Ar tenka bendrauti su auklėtinių tėvais?
Labai dažnai tėvai yra kviečiami į individualius pokalbius, kurių metu aptariama, kaip vaikui sekasi, kaip jis jaučiasi darželyje, su kokiais žaislais jis žaidžia, kas jam nesiseka ar kokių jis turi baimių.
Dažno vaiko darželyje baubas yra pietų miegas... O kaip Vokietijoje?
Vokietijoje pietų miego laikas trunka iki vienos valandos. Įdomu tai, kad vaikas pats pasirenka, kur miegoti. Kiekvienas turi savo paklotėlį, nes lovytės yra tik lopšelio grupėse. Tad vaikai yra įpratę susirasti ramią vietą, nesvarbu, ar ant kilimo, ar kokiame kamputyje ir ramiai sau ilsisi.
Ar Lietuvos ir Vokietijos vaikai vienodi?
Vaikai visur yra vaikai – meilūs, kaprizingi, linksmi, smalsūs, bet Vokietijoje jie atrodo žymiai laisvesni, drąsiai pasakantys, kaip jie jaučiasi, kas jiems patinka, kaip jie labai myli ar dėl ko pyksta... Grupėje turime skirtingų tautybių vaikų, ne tik vokiečių. Tai labai svarbu dirbant, nes kiekviena tauta turi savo kultūrą ir mentalitetą, kuriuos išlaiko svečioje šalyje. Grupėje, kurioje dirbu, yra afrikietė mergaitė, ispanas, turkas, kinas, italas, portugalas, kroatė, graikas. Mano kolegos taip pat skirtingų tautybių – yra vokietė ir italas. Pastebėjau, kad pagal žinias lietuvaičiai yra labai toli pažengę. Gal todėl, kad kitokie ikimokyklinio ugdymo prioritetai Vokietijoje nei Lietuvoje.
Kaip Vokietijos darželiai ir kitos ugdymo įstaigos išgyveno karantiną? Ar dirbote? Kokių saugos priemonių imatės dabar?
Tiek mūsų darželio, tiek kitų ugdymo įstaigų teritorijos Vokietijoje yra uždaros. Vaikų tėvai nepatenka net į patalpą, vaikus pasiimame ir atiduodame prie durų arba darželio vartų. Taip vyksta ne tik karantino metu, bet visada. Pandemijos metu darželis nedirbo tik vasario mėnesį dvi savaites ir kovo mėnesį dvi savaites, kai susirgo darželio auklėtinio šeima. Kaukes karantino metu nešiojo tik pedagogai ir tik bendrojo naudojimo patalpose pasitinkant bei išleidžiant vaikus. Šiuo metu kaukių išvis nenešiojame ir esame sveiki. Bet vokiečiai dėl atstumų laikymosi, dėl kaukių dėvėjimo yra sąmoningesni nei Lietuvoje. Tą pastebėjau vasarą atostogaudama gimtinėje. Vokietijoje vaikai yra įpratę plauti rankas daug kartų per dieną, čiaudėdami užsidengti burnytę ir net primena auklėtojai, kad rankas reikia dezinfekuoti. Mūsų ugdymo įstaigoje nėra jokio spaudimo skiepytis – tai daryti ar ne yra žmogaus apsisprendimas. Vokietijoje su pandemija susiję apribojimai labai skiriasi priklausomai nuo federalinių žemių. Skiriasi ir reikalavimai, ir rekomendacijos. Miestas, kuriame gyvenu, priklauso Bavarijai, o darželis, kuriame dirbu, yra už 10 km ir priklauso Heseno federalinei žemei, tad man reikėjo įsiminti šių dviejų administracinių vienetų pandemines taisykles. Manau, kad mes visi kažkaip turime išlaukti viruso baigties... Jeigu kažkas sugalvojo šio žaidimo Covid – 19 taisykles ir tau jos nepatinka, gali pakeisti – keisk, o jeigu ne, nes nesi pajėgus to padaryti, tai reikia laikytis nustatytų taisyklių, saugoti save ir taip pat kitus.
Rasa, ar dažnai tenka sugrįžti į Lietuvą, lankytis Biržuose?
Tikrai norėčiau dažniau grįžti į Biržus, nes čia – mama, kuri mane ir mano vaikus, savo anūkus, visada palepina savo firminiais blynais su šviežių braškių uogiene. Lietuvoje ir mano vaikai, dukra Ieva ir sūnus Mindaugas, kurie dideli, kuriantys savo gyvenimus Vilniuje, bet man juos dar vis norisi pasisodinti ant kelių. Biržuose yra namai, kuriuose kiekvienas kampas sukurtas ir išpuoselėtas su meile. Čia – ir draugai, kuriuos jauti per atstumą ir taip norisi apkabinti. Tad labai gera ir miela grįžti namo ir visa tai rasti. Kaskart grįžus ir mieste vis randu atsinaujinusių vietų, erdvių. Smagu, kad miestas gražėja.
Mūsų pokalbis „Biržiečių žodyje“ pasirodys Mokytojo dienos proga. Ikimokyklinio ugdymo pedagogai Lietuvoje šios šventės proga įprastai lieka paribyje. Koks požiūris į šios srities specialistus Vokietijoje? Kokie ikimokyklinio ugdymo švietimo sistemos aspektai šioje šalyje jus sužavėjo arba atvirkščiai – atrodo nepriimtini?
Nemanau, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogai yra užmiršti, arba man tiesiog to neteko patirti. Vokietijoje nėra Rugsėjo 1-osios ar Mokytojo dienos šventės, niekas neneša gėlių, juo labiau dovanų, nes kiekviena diena – kaip šventė, nes dirbam su vaikais, todėl pilna siurprizų ir dėl to niekas nenusimena. Kadangi kiekvienas darželis turi savo darbo koncepciją, tai galiu pasidalinti mintimis apie tai, kaip dirbame mano darželyje. Grupėje yra 22 vaikai, nuo 3 iki 6 metų, su jais dirba trys pedagogai tuo pačiu metu, nėra jokių, vadinamųjų šeimininkučių, nes valgom darželio valgyklėlėje, o po darbo viską tvarko valytoja. Neturime metinių arba savaitinių planų, nesame įsprausti į jokius rėmus, visiška laisvė kūrybai tiek pedagogams, tiek vaikams. Čia vyksta TIKRAS ugdymas žaidžiant. Organizuojami tradiciniai Ryto ratai, įvairi veikla tik auklėtojai pasiūlius, bet vaikas pasirenka, ką nori veikti tą dieną. Labai daug laiko praleidžiame lauke, kartais net lyjant, nes vaikai turi aprangą, skirtą tokiam orui. Darželyje nėra muzikos pedagogo, bet yra daug įvairių vaikiškų muzikos instrumentų, tad su vaikais galiu groti, dainuoti ir šokti. Vaikai iš darželio išeina į mokyklą tik truputį pažindami raides, rašydami, skaičiuodami, nes tam ir yra mokykla, kad to išmokytų. Žinoma, su raidėmis mažieji susipažįsta žaisdami, o su skaičiais, atlikdami įvairias užduotėles rankai lavinti, bet nėra prievartos ar auklėtojos numatytų tikslų. Planų rengimas mane, kaip meninio ugdymo pedagogę, Lietuvoje spaudė į rėmus, nes aš niekada nesuprasdavau, kam reikia surašyti visų metų veiklą, nes keičiasi poreikis ir pasiūla, galiausiai net idėjos. Bet tokia yra sistema Lietuvoje. O Vokietijoje ji visai kitokia ir tai mane žavi. Pavyzdžiui, jaučiamas betarpiškas vadovų bendravimas, domėjimasis, kaip auklėtojui sekėsi tą dieną dirbti, kaip jis jaučiasi, ar viskas gerai. Kiekvienu žingsniu ar darbu džiaugiamasi ir pritariama tam, nėra jokių patikrinimų, stebėjimų, jokios kritikos, nes čia vadovaujamasi logika – jeigu baigei mokslus, tai žinai, kaip dirbti, tad vadovui belieka tik džiaugtis. Priimant į darbą vyksta keli etapai, ne tik pokalbis. Būsimas darbuotojas yra paliekamas grupėje ir stebimas, kokį ryšį suranda su vaikais per porą valandų. Džiaugiuosi, kad čia dirbu. Man nepriimtinas tik vaikų maitinimas darželyje. Lietuvoje vaikai sveikai maitinami, o Vokietijoje kol kas tik kalbama apie sveiką mitybą.
Ko Mokytojo dienos proga palinkėtumėte buvusiems savo kolegoms, kitiems mokytojams, įvairių sričių pedagogams?
Šios gražios ir prasmingos šventės proga savo buvusiems kolegoms ir visiems pedagogams palinkėčiau mokėti keistis ir nebijoti keistis, augti ir tobulėti kartu su vaikais, jaunimu. Nors vaikai labai greit auga, ypač savi, bet kažkaip reikia juos pavyti ir, galbūt, pralenkti. Ir dar palinkėčiau daugiau šypsotis ir džiaugtis gyvenimu, mėgautis juo ir priimt tai, ką jis mums duoda. Linkiu Dievo palaimos mums visiems.
Ačiū už pokalbį.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
