Priešistorės menas Parupėje

2016 m. Pa­ru­pė­je bu­vo ap­tik­ta neo­li­to lai­ko­tar­pio iš tit­na­go pa­ga­min­ta paukš­čio fi­gū­rė­lė. Tai ne­di­de­lis, vos 2 cm plo­čio ir tiek pat aukš­čio, sti­li­zuo­tas paukš­tis su už­lenk­tu lyg va­na­go sna­pu (pav.1). Gal­va, sna­pas ir vi­sas li­kęs kū­no pa­vir­šius yra iš­re­tu­šuo­tas, šia tech­no­lo­gi­ja su­tei­kiant jam for­mą. Ant­ra fi­gū­rė­lės pu­sė ly­gi, tik ties spar­no ga­lu yra iš­ska­la vaiz­duo­jan­ti spar­ną ir re­tu­šu pa­ryš­kin­ta kak­lo da­lis. Pa­gal dir­bi­nio tech­ni­nį at­li­ki­mą – re­tu­šą – ga­li­ma spręs­ti, kad šis dir­bi­nys bu­vo pa­ga­min­tas neo­li­to lai­ko­tar­piu. Paukš­čiai, kaip ir vi­si ki­ti zoo­mor­fi­niai at­vaiz­dai, skir­tin­gai nei žmo­nės, tuo me­tu bu­vo per­teik­ti tik iš pro­fi­lio, vaiz­duo­ja­mam ob­jek­tui bū­din­giau­siu ra­kur­su. Ana­lo­giš­kų neo­li­to lai­ko­tar­pio iš tit­na­go pa­ga­min­tų fi­gū­rė­lių Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je re­ta. Taip, kaip ir Pa­ru­pės paukš­tis, bu­vo vaiz­duo­ja­mas iš tit­na­go pa­ga­min­tas šuo/vilkas ap­tik­tas Kre­tuo­no apye­že­rio (Šven­čio­nių r.) neo­li­to lai­ko­tar­pio gy­ven­vie­tė­je (pav.2:1). Paukš­čiai ir žvė­rys neo­li­to lai­ko­tar­piu daž­niau­siai bu­vo vaiz­duo­ja­mi iš­rai­žy­ti ant kau­lo ir ra­go bei mo­li­nių puo­dų pa­vir­šiu­je ar­ba, la­bai re­tais at­ve­jais, ap­tin­ka­mi mo­li­nės zoo­mor­fi­nės plas­ti­kos pa­vyz­džiai. Lie­tu­vo­je kol kas yra ap­tik­tas tik vie­nas toks dir­bi­nys, t. y. mo­li­nė fi­gū­rė­lė, vaiz­duo­jan­ti paukš­čio gal­vą su sna­pu, pe­rei­nan­čią į smar­kiai pla­tė­jan­tį kak­lą, ku­ri iš­be­džio­ta tri­mis sky­lu­čių ei­lė­mis, ati­tin­kan­čio­mis su­tar­ti­nį plunks­nų pa­vir­šiaus spal­vų de­ri­nį. Šis mo­li­nis dir­bi­nys taip pat ap­tik­tas Kre­tuo­no apye­že­ry­je – Že­mai­tiš­kės 2-oje gy­ven­vie­tė­je (pav.2:2).

Di­džiau­sia tit­na­gi­nių zoo­mor­fi­nių (ta­me tar­pe ir paukš­čių) fi­gū­rė­lių kon­cent­ra­ci­ja ži­no­ma iš Vol­gos ir Dau­gu­vos aukš­tu­pių ra­jo­nų bei Šiau­rės Bal­ta­ru­si­jos te­ri­to­ri­jų, kur jos ap­tin­ka­mos vė­ly­vo­jo neo­li­to gy­ven­vie­tė­se. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad jų ran­da­ma ry­ti­nė­je ar šiau­rės ry­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, ku­ri neo­li­to lai­ko­tar­piu bu­vo su­si­ju­si su ta pa­čia pra­bal­tiš­ka ry­ti­ne Nar­vos kul­tū­ros te­ri­to­ri­ja. Ži­no­ma, kad ana­lo­giš­kas Pa­ru­pei tit­na­gi­nes zoo­mor­fi­nes fi­gū­rė­les ga­mi­no ir fi­noug­riš­kos bend­ruo­me­nės, ku­rios neo­li­to lai­ko­tar­piu bu­vo pa­pli­tu­sios ir mi­nė­to­je ry­ti­nės Nar­vos te­ri­to­ri­jo­je. Tit­na­gi­nių fi­gū­rė­lių pa­pli­ti­mą ga­li­ma sie­ti ir su kul­tū­ri­niu mi­nė­tos te­ri­to­ri­jos ypa­tu­mu. Pvz., Pie­tų Lie­tu­vo­je, kur gau­su tit­na­go ža­lia­vos ir iš jų pa­ga­min­tų įvai­riau­sių dir­bi­nių, bet tit­na­gi­nių zoo­mor­fi­nių fi­gū­rė­lių neap­tin­ka­ma, nes ši te­ri­to­ri­ja pri­klau­sė neo­li­ti­nei Ne­mu­no kul­tū­rai.

Be­maž ak­sio­ma yra ta­pu­si nuo­mo­nė, kad vi­si ak­mens am­žiaus vaiz­duo­ja­mie­ji zoo­mor­fi­niai dir­bi­niai yra sak­ra­lūs ar­ba ri­tua­li­niai. Ta­čiau ar vi­suo­met taip bu­vo? Re­tai ka­da zoo­mor­fi­niai ar­ba ant­ro­po­mor­fi­niai ak­mens am­žiaus dir­bi­niai ap­tin­ka­mi kon­teks­te su ki­tais ob­jek­tais (ka­pais, ži­di­niais, kul­to ob­jek­tais), ku­rie ro­dy­tų jų sak­ra­li­nę pa­skir­tį. Ta­čiau gy­vū­nų gal­vo­mis puoš­tų dir­bi­nių, ku­rių pra­kti­nė pa­skir­tis yra vi­sai aiš­ki: durk­las, sam­tis, kir­vis ir kt. ga­lė­jo bū­ti ir kaip puo­šy­bos ele­men­tai. Vi­si šie dir­bi­niai ga­lė­jo bū­ti nau­do­ja­mi tiek kas­die­ni­nė­je bui­ty­je, tiek sak­ra­li­nė­je-ri­tua­li­nė­je. Ats­kir­ti šių sfe­rų kom­pe­ten­ci­ją su­dė­tin­ga. Kaip in­terp­re­tuo­ti Pa­ru­pės paukš­čio fi­gū­rė­lę? Ją ga­lė­tu­me in­terp­re­tuo­ti reikš­min­gu ri­tua­li­niu sim­bo­liu, su­si­ju­siu su ūki­niu gy­ve­ni­mu (me­džiok­le), to­te­mi­niu gy­vū­nu (va­na­gas, an­tis, žą­sis ir kt.) ar­ba lai­do­ji­mo apei­go­se tu­rin­tį tik ri­tua­li­nę (pvz., ša­ma­niz­mas) reikš­mę. Be abe­jo fi­gū­rė­lė ga­lė­jo pri­klau­sy­ti ir vai­kui, kaip žais­las. Vi­sas in­terp­re­ta­ci­jas ga­lė­tu­me paaiš­kin­ti et­nog­ra­fi­niais duo­me­ni­mis, pvz., Si­bi­ro me­džio­to­jų-žve­jų tau­te­lė­se, kur pa­na­šiai at­ro­dan­tys zoo­mor­fi­niai at­vaiz­dai įkū­ni­jo di­de­lę dva­sių įvai­ro­vę, pa­de­dan­čių me­džiok­lė­je, ke­lio­nė­je į ana­pu­si­nį gy­ve­ni­mą. Ne­ver­tė­tų už­mirš­ti ir lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kų mo­ty­vų, su­si­ju­sių su paukš­čiais, pvz., Si­gu­tės pa­sa­ka, kaip iš pe­le­nų-ža­ri­jų pa­ky­la an­te­lė.

Pa­ru­pės prie­šis­to­rės me­džia­ga to­liau ti­ria­ma, vyk­do­mi žval­go­mie­ji ar­cheo­lo­gi­niai ka­si­nė­ji­mai. Atei­ty­je, ma­no­ma, ar­cheo­lo­gi­niai žval­go­mie­ji ty­ri­mai bei ar­cheo­lo­gi­nės me­džia­gos ana­li­zės iš Apaš­čios ir Ne­mu­nė­lio san­ta­kos at­skleis dar ne vie­ną įdo­mų fak­tą su­si­ju­sį su prie­šis­to­rės gy­ven­to­jų bui­ti­mi, ūkiu ar dva­si­niu gy­ve­ni­mu.