Prieš metus Anapilin iškeliavęs rašytojas A. Zurba sugrįžta į Biržus savo daiktais ir rankraščiais

Dar sun­ku apie ra­šy­to­ją kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku, ta­čiau rug­sė­jo 9 d. jau suė­jo me­tai, kai Bir­žų kraš­tas ne­te­ko vie­no iš šio kraš­to nie­ka­da nei­šė­ju­sių, vi­sa­da jį gi­liai sa­vy ne­šio­ju­sių ir sa­vo kū­ry­bo­je nuo­lat ban­džiu­sių įam­žin­ti ra­šy­to­jų. Anot ra­šy­to­jo žmo­nos Lai­mos, rug­sė­jis bu­vo jud­vie­jų mė­nuo. Rug­sė­jį jie­du su­jun­gė sa­vo gy­ve­ni­mus, rug­sė­jį pa­sau­lį iš­vy­do jų pir­ma­gi­mis Man­tas, de­ja, rug­sė­jį bu­vo už­vers­ta ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mo kny­ga...

Ir vėl rug­sė­jį, lem­tin­gą­ją 9 die­ną, kar­tu su ra­šy­to­jo naš­le Lai­ma pa­gerb­ti ra­šy­to­jo at­mi­ni­mo prie jo ka­po An­ta­kal­nio ka­pi­nė­se, Me­ni­nin­kų kal­ne­ly­je, atė­jo jo bi­čiu­liai ra­šy­to­jai, Vil­niaus bir­žie­čių klu­bo „Kri­vu­lė“ at­sto­vai. At­mi­ni­mo žva­ke­lės nuo bir­žie­čių už­deg­ti at­va­žia­vo ir Bir­žų kraš­to mu­zie­jaus „Sė­la“ dar­buo­to­jai. Vi­sus pa­si­ti­ko il­ge­sin­ga smui­ko me­lo­di­ja ir iš­kal­bin­ga me­ta­li­nė kal­vio iš­kal­ta obe­lis, su­jun­gian­ti ra­šy­to­jo ka­pą An­ta­kal­nio kal­ne­ly­je, jo so­dą Vil­niu­je, kur da­bar gy­ve­na duk­ra Lai­ma su šei­ma ir, ži­no­ma, gim­tuo­sius Žva­gui­čius, kur, pa­sku­ti­nį­kart A. Zur­bai be­si­lan­kant tė­viš­kė­je su vai­kais ir anū­kais, miš­kan įau­gu­sios so­dy­bos se­nos obe­lys dar užau­gi­no ke­le­tą obuo­lių, tar­si lauk­da­mos sa­vų­jų su­grįž­tan­čių... Ra­šy­to­ją į kny­gų pri­sta­ty­mus daž­nai ly­dė­ju­si ir jo kū­ry­bą vi­sa­da įtai­giai skai­čiu­si ak­to­rė Gra­ži­na Ur­bo­nai­tė pri­si­mi­nė dvie­jų kū­rė­jų bend­rys­tę, išau­gu­sią į nuo­šir­džią bi­čiu­lys­tę. Ak­to­rė krei­pė­si į ra­šy­to­ją sa­ky­da­ma, kad jis te­bė­ra ir vi­sa­da bus gy­vas – sa­vo kny­go­se, jų per­so­na­žuo­se, tai pa­tvir­tin­da­ma – per­skai­tė ro­ma­no „Kri­sius“ iš­trau­ką, ku­rią skai­tant tar­si vėl iš­gir­dom ra­šy­to­jo bal­są. Vil­niaus bir­žie­čių var­du kal­bė­jo klu­bo „Kri­vu­lė“ pre­zi­den­tas Ar­vy­das Kregž­dė, ku­ris kar­tu ir pa­si­džiau­gė, kad, praė­jus me­tams po ra­šy­to­jo išė­ji­mo, pa­sau­lį iš­vy­do dar vie­na ra­šy­to­jo teks­tų kny­ga „Bu­vo, bu­vo, kaip ne­bu­vo ?..Links­mi ir grau­dūs ra­šy­to­jų nuo­ty­kiai gy­ve­ni­me, ku­riuos už­ra­šė Al­gi­man­tas Zur­ba". Kny­gą iš­lei­do lei­dyk­la „Žu­vėd­ra“, o tą­dien ją at­si­ne­šė lei­dyk­los įkū­rė­jas, žur­na­lis­tas, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas, Sta­sys Lips­kis. Dar 1995 m. gru­pė li­te­ra­tų bu­vo su­ma­niu­si iš­leis­ti sma­gų lei­di­nį „Ra­šy­to­jai apie ra­šy­to­jus“, į ku­rį tu­rė­jo bū­ti su­dė­ti sma­gūs pa­sa­ko­ji­mai, epig­ra­mos, hu­mo­ris­ti­niai vaiz­de­liai, anek­do­ti­nės si­tua­ci­jos, iš­ti­ku­sios ra­šy­to­jus jų li­te­ra­tū­ri­nių ke­lio­nių, su­si­ti­ki­mų su skai­ty­to­jais me­tu, at­spin­din­čios so­vie­ti­nio laik­me­čio rea­ly­bę. Anot L. Zur­bie­nės, idė­ja kaž­kaip bu­vo pa­mes­ta, ta­čiau ra­šy­to­jas Al­gi­man­tas Zur­ba bu­vo rim­tai ant tos meš­ke­rės už­ki­bęs – už­ra­šė ne­ma­žai sma­gių ra­šy­to­jų nuo­ty­kių, juos iš­ti­ku­sių anek­do­ti­nių si­tua­ci­jų, bet vis­kas taip ir li­ko tik už­ra­šuo­se. Po ra­šy­to­jo mir­ties au­to­ri­te­tin­ga lei­dė­jo S. Lips­kio nuo­mo­nė „pa­so­di­no“ L. Zur­bie­nę prie ra­šy­to­jų teks­tų, ji pa­ti pa­ruo­šė juos spau­dai, ati­da­vė lei­dyk­lai, ir kny­ga bu­vo iš­leis­ta ra­šy­to­jo mir­ties me­ti­nių iš­va­ka­rė­se.

Su­si­rin­ku­sie­ji dar bend­ra­vo tar­pu­sa­vy­je, pri­si­mi­nė ra­šy­to­ją, jo links­mą bū­dą, tad į nuo­trau­ką sto­da­mie­si sten­gė­si nu­mes­ti į ša­lį liū­de­sį, grau­du­lį, nes, vi­sų ma­ny­mu, A.Zur­ba vi­sus no­rė­tų ma­ty­ti links­mus, tei­gian­čius gy­ve­ni­mą, vil­tin­gai žiū­rin­čius į atei­tį.

Kaip mi­nė­ta, A. Zur­ba tes­ta­men­te iš­sa­kė pa­gei­da­vi­mą, kad da­lis jo ar­chy­vo bū­tų per­duo­ta sau­go­ti jo gim­to­jo mies­to, Bir­žų, mu­zie­jui, pa­gei­da­vo, kad pir­miau­sia bir­žie­čiai at­si­rink­tų, kas, jų ma­ny­mu, bū­tų svar­bu, ak­tua­lu. Tad dar šių me­tų pra­džio­je da­lį ra­šy­to­jo pa­li­ki­mo, at­si­rink­to Bir­žų mu­zie­ji­nin­kų, L.Zur­bie­nė per­da­vė mu­zie­jui. Tą­kart bu­vo par­vež­ta jo pa­sku­ti­nio­ji, daug me­tų tar­na­vu­si, spaus­di­ni­mo ma­ši­nė­lė (ra­šy­ti kom­piu­te­riu ra­šy­to­jas taip ir ne­pra­dė­jo), da­lis jo šei­mos, dar­bi­nės veik­los, su­si­ti­ki­mų su skai­ty­to­jai ir kt. nuo­trau­kų, ra­šy­to­jo kny­gų rank­raš­čių, už­ra­šų, juod­raš­čių (ki­ta da­lis ar­chy­vo bu­vo per­duo­ta sau­go­ti res­pub­li­ki­nei M. Maž­vy­do bib­lio­te­kai, ku­rios dar­buo­to­jai pa­ren­gė iš­sa­mų vaiz­do in­ter­viu, pa­skelb­tą „Goog­le“ bend­ro­vės so­cia­li­nia­me tink­le „You­tu­be“ https://www.youtube.com/watch?v=Hkug3zopl4c&t=21s).

Per­žiū­rė­ju­si as­me­ni­nius ra­šy­to­jo daik­tus, Lai­ma Zur­bie­nė nu­spren­dė, kad da­lis jų taip pat ga­lė­tų sau­go­ti A.Zur­bos at­mi­ni­mą jo gim­to­jo mies­to mu­zie­ju­je, tad mu­zie­ji­nin­kai, at­vy­kę į ra­šy­to­jo mir­ties me­ti­nes, pir­miau­sia ap­si­lan­kė Zur­bų bu­te, kur lau­kė ra­šy­to­jo žmo­na, su­rin­ku­si pa­do­va­no­ti mu­zie­jui ra­šy­to­jui bu­vu­sius la­bai bran­gius daik­tus. Tarp jos at­rink­tų daik­tų: ra­šy­to­jo li­te­ra­tū­ri­nių pre­mi­jų įtei­ki­mo pro­ga do­va­no­tos juos­tos, „Že­mai­tės“ li­te­ra­tū­ri­nės pre­mi­jos ženk­las (me­džio dro­ži­nys), taip pat juos­tos, ra­šy­to­jui ju­bi­lie­jų pro­ga do­va­no­tas Bir­žų vai­kų bib­lio­te­kos bei Pa­pi­lio žmo­nių, dar įvai­rių ra­šy­to­jo už­ra­šų, pa­sta­bų, juod­raš­čių. Mu­zie­jui ra­šy­to­jo naš­lė per­da­vė sau­go­ti ir ypa­tin­gai A. Zur­bos bran­gin­tą su­ve­ny­rą – ro­ma­no „Šim­ta­die­nis“ he­ro­ję (mo­kyk­li­ne uni­for­ma ap­reng­tą lė­lę), lai­kan­čią ran­ko­se kny­gą – ma­žu­tį fo­tog­ra­fuo­tą „Šim­ta­die­nio“ va­rian­tą.

1975 m. pa­si­ro­dęs A.Zur­bos ro­ma­nas jau­ni­mui „Šim­ta­die­nis“ su­dre­bi­no Lie­tu­vą, jau­ni­mui tai bu­vo kul­ti­nė kny­ga, ku­rią vi­si graibs­ty­te graibs­tė, ji ke­lia­vo iš ran­kų į ran­kas. Prieš po­rą me­tų pa­skel­bus 100 reikš­min­giau­sių lie­tu­vių au­to­rių kny­gų vai­kams ir paaug­liams są­ra­šą, jo vi­du­ry­je bu­vo įra­šy­tas ir A.Zur­bos „Šim­ta­die­nis“. Ati­da­vu­si mu­zie­jui sau­go­ti ra­šy­to­jo bran­gin­tą „Šim­ta­die­nio“ he­ro­ję, ra­šy­to­jo žmo­na Lai­ma pri­mi­nė, jog šio ro­ma­no mo­ty­vais Lie­tu­vos ra­di­jo teat­re bu­vo pa­sta­ty­ta spek­tak­lis „Mo­ky­to­jas Vė­lius“, ku­ris gal de­šimt­me­tį bu­vo kas­met trans­liuo­ja­mas Mo­ky­to­jo die­nos pro­ga. Ro­ma­ną no­rė­ta ir ek­ra­ni­zuo­ti, ra­šy­to­jas pa­si­ra­šė su­ti­ki­mą, tik at­si­sa­kė pa­ts ra­šy­ti sce­na­ri­jų, sce­na­ri­jaus ra­šy­mas bu­vo pa­ti­kė­tas R. Ša­ve­liui. Ta­čiau ra­šant, to­bu­li­nant, kei­čiant, sce­na­ri­jus smar­kiai nu­to­lo nuo ro­ma­no, ir A. Zur­ba ne­su­ti­ko pri­pa­žin­ti, jog pa­gal tą sce­na­ri­jų pa­sta­ty­tas fil­mas yra „Šim­ta­die­nio“ mo­ty­vais. Re­ži­sie­rius D.Ba­nio­nis pa­sta­tė jau­ni­mo pa­mėg­tą ki­no fil­mą „Ma­no ma­žy­tė žmo­na“, tik šian­dien ma­žai kas be­ži­no, kad šis fil­mas tu­rė­jo bū­ti „Šim­ta­die­nio“ ek­ra­ni­za­ci­ja, kad A.Zur­bos kny­ga bu­vo šio fil­mo iš­ta­ko­se.

A. Zur­bai jau­nas skai­ty­to­jas ir, tuo la­biau, kū­rė­jas, vi­sa­da bu­vo la­bai svar­bus, tad ra­šy­to­jas bu­vo ir „Jau­nų­jų fi­lo­lo­gų“ kon­kur­so ini­cia­to­rius, ver­tin­to­jas, taip pat il­ga­me­tis žur­na­lo „Moks­lei­vis“ re­dak­to­rius. Tai bu­vo vie­nin­te­lis žur­na­las so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je, kur bu­vo pub­li­kuo­ja­mi mo­ki­nių li­te­ra­tū­ri­niai ban­dy­mai, mo­ki­niai ga­lė­jo dis­ku­tuo­ti įvai­rio­mis te­mo­mis, reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę, ta­čiau at­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę žur­na­las ne­beat­lai­kė kon­ku­ren­ci­jos ir bank­ru­ta­vo, dėl ko ra­šy­to­jas skau­džiai iš­gy­ve­no (mo­ki­nių kū­ry­bai skir­to ki­to lei­di­nio neat­si­ra­do). Tad į mu­zie­jų par­vež­tas ra­šy­to­jo bran­gin­tas su­ve­ny­ras bus ne tik jo ro­ma­no „Šim­ta­die­nis“ he­ro­jės at­spin­dys, bet ir ra­šy­to­jo gra­žaus ry­šio su mo­ki­niais iliust­ra­ci­ja.