Naujausios
Kiauliškių kaimo legenda
Kočėnų kaime gyveno dvarininkas. Jo dirbami laukai ribojosi su paprastų kaimiečių laukais. Pasakojama, kad kaimiečiai laukdavo, ką tuose laukuose pasės ponas. Jei jis sėdavo linus, tai ir kaimiečiai linus. Jei ponas sėdavo avižas, rugius ar kviečius, ir kaimiečiai taip pat. O atėjus pjūties laikui, raudavo ar pjaudavo visi kartu, o ir gubos išdygdavo abiejuose ribų valdose. Tik nakties metu dauguma pono gubų nukeliaudavo į kaimiečių laukus.
Ponas, aišku, pastebėdavo, kad jo derlius žymiai sumažėjęs, bet kaip įrodyti, kad viena ar kita guba yra jo, niekaip neišmanė. Tokios kiaulystės tad vykdavo paties pono panosėj metai iš metų, kol kartą ponui visa tai įkyrėjo. O kai įkyrėjo, tai atskriejo iš jo toks parėdymas: duodu dar nuo savo pusės po žemės sklypelį, kurkitės ten ir gyvenkit, o kad taip kiauliškai elgėtės, pavadinsiu jūsų kaimą Kiauliškių kaimu. Nuo to laiko atsirado šis kaimas.
Ar taip buvo, ar ne, bet Brigita Bertulytė – Jasinskienė (Germaniškis) pasakoja, kad iš nuogirdų žino, jog jos seneliui ir senelio broliui Kočėnų kaimo dvarininkas atrėžė po 5 hektarus žemės. Už ką šis ponas davė žemės, ir ar daugiau kaimiečių gavo, Brigita nežino.
1923 metais gyventojų surašymo duomenimis, Kiauliškių kaimas turėjo 33 ūkius su 54 gyventojais.
Prisimena vaikystės idilę
Šis kaimas Brigitai Bertulytei – Jasinskienei – gimtinė. Su nostalgija Brigita pamena labai gražią gamtą, ypač pavasarį. Pavasariais sužaliuodavo gojeliai, krūmynai, pražysdavo purienos, o pelkėtos vietos pakvipdavo ypatingu, šiltu ir kažkokiu nuostabiu kvapu. Aplink čiulbėjo paukščiai, džiugiai kurkdavo varlės, o polaidžio vandenyse vaikai, susimeistravę plaustus ar įsilipę į voneles, praleisdavo ištisas popietes. Vaikai grįždavo namo šlapi, murzini, bet laimingi. Su pusbroliais retkarčiais nueidavo į miškelį, susikurdavo lauželį ir kepdavo kiaušinienę. Maudytis bėgdavo į Apaščią. Ir aišku, nuo vaikystės išlikęs malonumas – grybauti.
Per sodybos kiemą – vieškelis
Brigitos tėvelių, Antaninos ir Egono Bertulių, sodyba buvo gana nemaža: gyvenamasis namas, antžeminis rūsys, tvartas, 2-jų galų daržinė, o sode puikavosi apie 100 obelų.
Sodyboje stovėjo kalvė, o senelis Martynas buvo kalvis. Paskui jo pėdomis pasekė ir Egonas. Per sodybos kiemą vinguriavo takas, tad kieme, kaip kokiame turguje, netrūko pravažiuojančių į Kočėnų kaimą. Kalviai buvo pagarsėję savo meistryste, tai judėjimas nenutrūkdavo ištisomis dienomis. Pro šalį ne tik keliaujantys pravažiuodavo, bet atvykdavo pasikaustyti arklių, pasiremontuoti. Kalviai viską sugebėjo.
Statant malkinę, seneliai joje paliko išdygusį ąžuoliuką. Ąžuoliukas išaugo į medį, kuris savo viršūne prabedė kiaurai stogą. Nuostabiausios dienos prabėgo Brigitai ir jos sesei Agnei karstantis po šio ąžuolo šakas. Tai taip įsirėžė į genus, kad Brigitos dukrelė Ingrida (ji buvo paskutinis vaikas gimęs Kiauliškių kaime), kuriai išsikraustant iš Kiauliškių tebuvo dveji metukai, tačiau kaimui seniausiai išnykus, atvažiuodavo prie šio išlikusio ąžuolo, apkabindavo jį, kad atgautų ramybę, kad ąžuolas perteiktų jai savo stiprybę…
Senovinės linksmybės
Kaimą supo miškeliai, tačiau jie buvo prižiūrimi kaip parkas: visus sausuolius, išlūžusius medžius kaimiečiai išrinkdavo, kad turėtų kuo žiemą kūrenti krosnis. Kiekvienas miško takelis turėjo vardus tų žmonių, pas kuriuos jie vedė.
Ar vardadienis, ar gimtadienis – šventė visas kaimas. Dovanų nenešdavo, nes neturėjo, tad suskindavo kokių darželyje turi gėlių ir visa šeima keliaudavo pas šventės kaltininką. Eidavo ir jauni, ir seni. Vaikai ypač laukdavo šių bendrų suėjimų, jiems tai būdavo didelis įvykis. Juk televizorių, anei kompiuterių nebuvo, tai visi laukdavo tokių susiėjimų. Ant stalo pastatydavo troškintų kopūstų, virtų bulvių, šaltieną, įvairių bandelių. Joks susiėjimas neapsieidavo be naminio alaus. Vyrai braukdavo nuo bokalų putą, moterys užvesdavo dainas, senesni sėsdavosi prie kortų “karavo” žaidimo. Vaikai spiečiais lakstydavo dūkdami aplink. Smagūs laikai! O patį pirmą filmą Brigita pamatė Suosto kaime, kažkieno klojime. Filmas vadinosi „Dryžuotas reisas“.
Paliko plynus laukus
Melioracijai žingsniuojant per Lietuvą, ji pasiekė ir Kiauliškių kaimą. Gyventojai, vienas po kito kėlėsi gyventi kitur. Kas į gyvenvietes, kas pas giminaičius ar vaikus. Ištekėjusi Brigita su vyru Robertu ir dukrele išsikraustė į Suostą. Iš viso didelio ir draugiško kaimo liko tik Brigitos tėvelių – Bertulio Egono ir jo žmonos Antaninos sodyba.
Praūžus melioracijai visi gražiausi gojeliai, krūmai buvo išrauti, pelkės nusausintos, o jų vietoje, kiek akys užmato, plytėjo užveistos kultūrinės ganyklos. Apie 1980-uosius metus Brigitos tėveliams praradus sveikatą, padaryta išvada, kad reikia keltis į Germaniškio kaimą. Germaniškyje pasistatė namą, kur galiausiai atsikėlė ir gausi dukros Brigitos šeima. Kaimynystėje jau buvo apsigyvenę kai kurie Kiauliškių gyventojai. Vėl kartu galėjo švęsti šventes, dainuoti ir jaunystę prisiminti.
Brigita liūdnai prasitaria, kad vis dažniau prisiminimais grįžta į praeitį. Akyse dar regi pirtelę, kurioje slapstėsi kaimynas partizanas Bronius Krivickas, o sapnuose vėl vaikšto po Krivickų miškelį.
Apie 10 metų Kiauliškių kaimo teritorijoje tešvilpavo vėjas. Kol nepadvelkė virš Lietuvos Nepriklausomybės vėjai. Kiauliškiai atgijo. Vėl ėmė skardenti moterų, vaikų juokas, ėmė baubti genami galvijai, bet viską pradėsiu nuo pradžios.
Benutė ir Povilas – vaikystės draugai
Benutė ir Povilas Drevinskai birželio mėnesį švęs 57 –ąsias savo vestuvių metines. Smaragdinės vestuvių metinės (55 metai) – atšvęstos, ne už kalnų ir deimantinės (60 metų). Abu sutuoktiniai dar žvalūs, nestokojantys prisiminimų, perpintų su humoru. Kiekviename jų gyvenimo tarpsnyje apstu ne vien sunkumų, bet ir juokingų įvykių. O patys skaudžiausi įvykiai yra susiję su Antruoju pasauliniu karu.
Karas ir pokaris
Frontui artinantis visi Kiauliškių kaimo gyventojai tam pasiruošė iš anksto: geresnius daiktus pakasė, o ir patys sau išsikasė „bunkerius“. Nerimas suspaudė kaimiečių širdis, kai frontas priartėjo prie pat namų: prie trobesių lindėjo pasislėpę vokiečiai, o miškelyje už pusės kilometro tūnojo rusai. Netrukus, pasipylė šūviai ir sprogimai. Visa Benutės šeima sulindo į bunkerį ir tik jame tėvelis apsižiūrėjo, kad mažasis Benutės broliukas likęs troboje. Tėvelis per baisų susišaudymą rizikuodamas pats žūti, šliaužte nušliaužė pasiimti sūnelio ir abudu sveiki grįžo į slėptuvę. Tąsyk, iš nemažo Kiauliškių kaimo, mažai beliko trobų, dauguma sudegė. Vienai moteriškei berypuojant, kad liko be stogo virš galvos, toks skrebams prijaučiantis vyras, žinodamas netolimą ateitį, ją nuramino: „ Nežliumbk, tuoj bus tiek laisvų namų, kad galėsi kokius nori pasirinkti.“ Taip ir atsitiko: ūkininkai buvo vežami į Sibirą, o jų namuose įsikūrė svetimi.
Baisi naktis
Praūžus fronto baisumams, Benutė su tėveliu bei kitais vaikais persikrausto gyventi pas senelius Suosto kaime. Seneliai Martynas ir Kazimierina Brazauskai buvo labai tikintys, todėl prie namų stovėjo medinis kryžius. Dažnai ateidavo skrebai ir vis piktindavosi, ko tas kryžius tebestovi, kodėl nenupjautas. Vieną naktį pas Brazauskus vėl pasirodė skrebai.
Benutės tėvelis spėjo pasislėpti, išlindęs per antrojo aukšto langelį ant nusvirusių kriaušės šakų ir joje pasislėpė. Skrebai iššukavo visą gryčią, bet tėvelio neradę, paliepė senajai Brazauskienei eiti ir nupjauti kryžių. Senoji neišsigando ir drąsiai pareiškė, kad kryžiaus ji tikrai nepjaus. Močiutei nepaklusus, skrebai, baksnodami šautuvu išsivedė ją į lauką. Pasigirdo šūvis.
Visi esantys troboje apmirė. Net nutilus skrebų keiksmams, ilgai visi bijojo išeiti į lauką. Benutei ir jos sesei Ligijai išdrįsus eiti močiutės ieškoti, sutiko ją kruvina galva jau begrįžtančią. Ačiū dievui: močiutės nenušovė, šūvį paleido virš galvos, tačiau šautuvo buože smarkiai senutę sužeidė. Benutei liko gyva bent močiutė, nes mamą buvo nušovę jau anksčiau.
Veidmainystės ir mirtis
Tai atsitiko 1947 metais. Toks apsukrus žmogysta B. uždarbiaudavo tarpininkaudamas nusamdant taksometrą (automobilis), kuriuo gyventojai važiuodavo į Rygą pašpikuliuoti: nelegaliai prekiauti turguje mėsa, kiaušiniais ir pan. Vien nusamdant mašiną ir sudarant eilę norinčių važiuoti žmonių, B. plėšdavo iš kaimiečių neblogus pinigus. Kas pažinojo šį vyrą, tas jo labai nemėgo, mat buvo išverstaskūris.
Jis prisilaižydavo prie įvairių valdžių. Buvo vokiečiai, tai B. ant rankovės baltą juostą prisirišo. Užėjo rusas, B. jau miško brolius gaudo. Kai įvyko tragedija prie Nemunėlio upės, taksometrui bandant ją pervažiuoti, juos užklupo pasaloje tūnoję skrebai, ir paleido šūvius. Pataikė į paties piliečio B. žmoną Lionią ir į Benutės mamytę. Jas sužeidė mirtinai. O Bikavienei kulka sužeidė šlaunį. Po to kalbėjo, kad skrebai sumaišė. Atseit, jie pasaloje laukė „banditų“, t. y. partizanų.
Tačiau, kaimiečiai jautė, kad už to slypi piliečio B. sandoris su skrebais pasipelnymo tikslais. Visa laimė, kad taksometras spėjo iš apsupties ištrūkti. Neaišku kas, bet pokario metais tą B. žiauriai mirtinai subadė. Tik niekam jo nebuvo gaila. „Nedoras buvo žmogus, nedoras...“ – prideda Benutės vyras Povilas.
Merginų zbitkos
Kokie laikai bebūtų, bet jaunimas yra jaunimas. Jaunystės energija veržiasi per kraštus, tad sumąsto visokiausių eibių. Štai, Benutė pasakoja, kad keletas draugių sugalvojo pagąsdinti šių eilučių autorės senelį. Prisiskynė žabų ir nakčia ėmė baladoti Andriejaus Bertulio langus. O išgirdus senelio nuogąstingus šūkavimus „vai, dievin dievin, zagli zagli...“ (iš latv.k.vert.“vai, dievuli dievuli, vagys vagys“), kikendamos pabėgo.
Kitą vasaros naktį draugės, viena kitą pakurstydamos, nubėgo pas Joną Jurėną pasibraškiauti. Ale ir atsitik, man šitaip, kad Jono būta ausylo ir braškiautojas išgirdo. Benutė pasakodama netveria juokais prisiminusi, kaip pamatė Joną baltom apatinėm kelnėm belendantį pro langą! Draugės paknopstomis pasileido iš Jurėno sodo, tik viena Benutė iš to didelio išgąsčio kojomis mina vietoje, o iš vietos pakrutėti negali. Gerai, kad atsitokėjo ir dūmė, kiek kojos neša.
Parodė, kas yra tikras vyras
Benutės vyras Povilas buvo berniokas nepėsčias, o su broliu Romu, vienu iš trynukų, siejo ypač tvirta broliška meilė. Vienas kitą užstodavo ir gindavo. Prisimena Povilas, kaip vieną žiemą kaimo jaunimas išėjo paslidinėti su slidėmis. Kažko Povilas užvėlavo, nesuspėjo su kitais, o kai nušliuožė prie kalniuko papėdės, žiūri, beateinąs brolis Romas su kruvina nosimi. O čia pat atšliuožia nuo kalniuko kitas jaunuolis. „Aha! Tai šitas ir bus tas nevidonas, kuris broliui nosį sugurino! – šmėkštelėjo mintis Povilui ir nieko neklausdamas, nusimovė slidę ir ėmė ja tvatinti tariamą skriaudiką. Kol brolis Romas jį sustabdė, buvo jau ir slidę į tariamo niekadėjo kuprą sulaužęs. Tik po to išsiaiškino, kad Romui nosis kraujuoti ėmė savaime ir niekas jos nesugurino.
„Paglostė“ veidus
Povilas su Benute buvo beveik kaimynai, tai draugavo nuo mažumės ir zbitkas viens kitam krėsdavo. Štai, einant Benutei su sese karvių melžti, kad tiesiau, tekdavo eiti pro Drevinskų kiemą. Kartą, jas beeinant pastebėjo Drevinskiukai ir nutarė paneles išgražinti. Skubiai plaštakas išsitepė suodžiais ir išbėgo priešais merginas. Šioms priartėjus, broliai ėmė suodinom rankom glostyti merginų veidus, sakydami: „Oi, kokios jūs gražios, kokios gražuolės...“ Merginos nesuprato kas čia vyksta, kol berniokai nenubėgo. Tik tada pasižiūrėjusios vieną į kitą, ėmė leipt iš juoko. Bet juokai maži! Suodžių taip lengvai nenusiplausi. Turėjo gražaus vargo, kol pašalino suodžių likučius nuo veido.
Meilės didvyris
Povilas įvairių nuotykių galėtų pasakoti ištisomis valandomis, šis aruodas jam neišsenkantis. Štai, kad ir dar vienas linksmas įvykis. Kiauliškių jaunimas nuėjo į Suosto mokykloje surengtą šokių vakarą. Kaip visada: berniokai vienur, mergiotės – kitur. Priėjus Povilui su draugais prie laiptų į antrą aukštą, pastebėjo paneles, belipančias aukštyn: kaukšt, kaukšt, kulniukais. Tik staiga – bir bir bir, tiesiai prie Povilo kojų atsirideno nuo belipančiųjų kažkoks daiktas. Ogi, batelio kulniukas! „Kieno čia bus?“ – pakėlęs pagalvojo Povilas. –„Ogi, mano Benutės!“, kai ši labai nelaiminga parodė batelį. Kas daryt? Juk šokiai tik prasideda! Povilas prisiminė, kad mokykloje yra gyvasis kampelis, o jame yra laikoma triušių šeimyna. Povilas užėjo, iš triušių narvo lentų išlaupė keletą vinių, kuriomis prikalė bateliui kulniuką. “Su tuo batu Benutė iššoko ligi paties ryto!“ – džiaugiasi prisiminęs Povilas. O po tokių batų remonto, man iškilo klausimas, ar triušiai nepabėgo, bet apie tai istorija nutyli.
Povilui buvo dar viena labai įsimintina diena. Tai Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą. Šią žinią Povilas išgirdo tarnaudamas tuometinėje Tarybų Sąjungos kariuomenėje. Apie J. Gagarino skrydį plyšojo per visus garsiakalbius. Visi kariai, kurie buvo lauke, tai išgirdę iš laimės ir pasididžiavimo ėmė ploti rankomis.
Kiauliškių kaimo atgimimas
Praėjo nemažai metų. Susituokę Benutė ir Povilas, laikui bėgant persikėlė gyventi į Germaniškio kaimą. Čia užsibuvo net iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Keitėsi valdžia, keitėsi įstatymai. Buvo leista susigrąžinti tėvų, senelių žemes. Ir čia Benutei toptelėjo į galvą, kad ji turi tėvelio per karą išsaugotus 1710 metų dokumentus apie turėtą žemę.
Dokumentai surašyti senovine rusų kalba, kurios išversti nelabai įmanoma. Buvo pasitelkti net Biržų „Sėlos“ muziejaus darbuotojai, kurie kiek galėjo, tiek dokumentą išvertė. Taigi Benutė paveldėjo apie 16 ha žemės. Už pajų su bendraminčių pagalba gavo kolūkio fermą Kiauliškių kaime, karves, vieną traktorių ratinį ir vieną traktorių vikšrinį. Įsisteigė žemės ūkio bendrovę. Šiai nepateisinus sudėtų vilčių, teko skirstytis.
Benutei su Povilu nutarus toliau vystyti pieninių karvių ūkį, teko pajininkams arba atmokėti gyvuliais, arba grynaisiais. O saugumo dėlei, ir patys Benutė su Povilu, apsigyveno ūkyje. Ūkyje šiuo metu jiems padeda sūnus, žentas, anūkai.
Kiauliškių kaimas vėl atgijo.
Rašinys parašytas pagal projektą "Partizaninės kovos ir temtis Biržų krašte: tremtiniai, kovotojai, rėmėjai, istorinės vietos bei reliktai".
