Naujausios
Padėka seneliui už gyvenimą
Dvidešimt dvejų šiaulietei Ernestai Radavičiūtei teko subręsti ir suaugti daug anksčiau nei jos bendraamžiams, o jos studentiškas gyvenimas irgi nuo kitų skiriasi: kai draugai laisvus vakarus leidžia baruose ir klubuose, Ernesta rūpinasi sunkiai sergančiu seneliu. Patyrusi skaudžią vaikystės traumą, netekusi mamos, mergina dėkinga seneliui, kuris jos neatidavė į globos namus ir užaugino.
Sigita STONKIENĖ
siga@skrastas.lt
Žaizda neužgijo
Kada telefonu tarėmės dėl pokalbio, Ernesta Radavičiūtė suglumo: ką čia apie mane rašyti, esu paprastas žmogus... Bet lygiai sutartu laiku nedrąsiai pravėrė redakcijos duris.
Lieknutė simpatiška studentė didelėmis akimis nėra nei modelis, nei grožio konkursų laimėtoja, kokių pilni ekranai ir žurnalų viršeliai. Dar tokio neilgo Ernestos gyvenimo istorija — skaudi ir pamokanti.
Džinsais ir dryžuota palaidine vilkinti mergina kalba tyliai, kartkartėmis nutyla ir pakelia prie akių ranką — tarsi stengtųsi nuvyti ašarą. Nors po mamos netekties praėjo aštuoneri metai, akivaizdu — žaizda neužgijo ir, gali būti, niekada neužgis.
Bijojo globos namų
Ernestai buvo vos keturiolika, kai jos ilgai sirgusi mama pasitraukė iš gyvenimo. Skyrybos su vyru, motinos laidotuvės, aptiktas auglys — dabar mergina supranta, kad uždaro būdo, niekada nesiguodusi mama neatlaikė gyvenimo smūgių.
„Bet tada nesupratau. Paauglė, labai ją kaltinau. Tarsi kažkas sulūžo viduje, mintyse vis klausiau: kaip ji galėjo palikti mane vieną?“ — sako dvidešimtmetė.
Po laidotuvių mergaitė liko gyventi su aštuntą dešimtį baigiančiu seneliu, amžiną atilsį mamos tėvu. Keletą mėnesių, kol buvo sprendžiamas Ernestos likimas, kamavo nuolatinė baimė ir įtampa.
„Labai bijojau, kad seneliui nepaskirs globos — amžius didelis, o sveikata nekokia, ir mane išveš į vaikų globos namus, — mena Ernesta. — Bet ačiū supratingai Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistei Birutei Žymantienei, kuri stengėsi ir padarė viską, kad likčiau pas senelį“. Kitą šeimą sukūręs Ernestos tėvas dukters globą perleido seneliui.
Pirmasis pirkinys — skalbyklė
„Senelis man atstojo tėvą ir mamą. Per visus tuos metus niekada nesame susipykę, — šypsosi mergina. — Atsimenu, grįžtu iš mokyklos — ant stalo šaltibarščiai laukia...“
Kadangi senelio darbai dažniausiai sukosi lauke, keturiolikmetei teko išmokti visko: skalbti, virti, tvarkyti namus, skaičiuoti pinigus ir planuoti namų biudžetą.
Pirmasis pirkinys, gavus našlaitės pašalpą, buvo automatinė skalbyklė. Iki tol mergaitė kiekvieną šeštadienį po keturias valandas žlugtą skalbdavo rankomis. Sunkiausia būdavo išgręžti patalynę.
Išmoko visko
„Vasarą virdavau uogienes, rudenį su seneliu ruošdavome atsargas žiemai. Kartą apsilankė iš vaikų teisių apsaugos tarnybos, o siaubas — namuose baisiausia netvarka: spaudžiame sultis, visur indai, prilaistyta“, — prisimena studentė.
Draugus nustebino dvidešimtojo gimtadienio proga jos paruoštas vaišių stalas: mišrainės, šalti ir karšti užkandžiai.
Nors su seneliu sutarė, vaikystėje labai trūko (ir dabar trūksta) mamos, ypač tada, kai reikėdavo moteriško patarimo.
Baigusi mokyklą, Ernesta įstojo į Šiaurės Lietuvos kolegiją studijuoti teisės. Dabar ji — Šiaulių universiteto išlyginamųjų studijų viešojo administravimo specialybės su teisine specializacija studentė.
Kasdienis ritualas
Prieš dvejus metus, eidamas į bažnyčią, senelis susilaužė ranką. Nuo tada jo sveikata ėmė blogėti, o vėliau jis visiškai nustojo vaikščioti.
Maždaug metai Ernestos dienotvarkė yra tokia: kiekvieną rytą, prieš paskaitas, pakelia senelį iš lovos ir pasodinusi ant krašto, nuskuta barzdą. Tada prilaikydama nuveda į vonią, nuprausia, pamaitina pusryčiais ir veda pasivaikščioti. Grįžusi pietų, pirmiausia pamaitina senelį ir vėl veda pasivaikščioti. Tas pats ritualas ir vakare, tik, nusijuokia, barzdos nebereikia skusti.
Neseniai gydytoja patarė Ernestai senelį kuriam laikui paguldyti į ligoninę.
Kai užsimenu apie galimybę atsikvėpti, Ernesta susijaudina: „Man nesunku. Tik, kai jis ligoninėje, ramiau. Na kaip gali būti sunku, juk artimiausias žmogus, tiek daug man padėjo?..“ — nuoširdžiai stebisi.
Kiekvieną dieną ligonį lankanti anūkė džiaugiasi, kad savo mylimą senelį gegužės pradžioje parsiveš sutvirtėjusį.
Svarbiausia būti šalia
Ernesta nė karto nepasiguodė jaunatviško laisvalaikio, drabužių arba pinigų stoka. Turi draugų, bendrauja. Vasarą, būna, kokiai dienai ištrūksta į Palangą, tik labai rūpi, kaip laikosi senelis, todėl tenka kas valandą skambinti į namus.
Jųdviejų pajamos: senelio pensija, jos socialinė stipendija ir našlaitės pašalpa, kurią visą atiduoda už studijas: vienas semestras universitete kainuoja per tūkstantį litų. Sakė: visko užtenka, svarbiausia — nėra skolų už mokslą.
Baigusi studijas, mergina planuoja įsidarbinti. „Kol senelis bus, aš neturiu jokių minčių kur nors išvažiuoti“, — užtikrina. Kažkokia mintis, matyt, šmėsteli jos galvoje, nes balsas akimirką nutrūksta ir vėl kelia ranką prie akių...
„Viskas mums bus gerai, — netrukus vėl šypsosi Ernesta. — Žinokit, aš jau seniai supratau, kad gyvenimas nėra lygus: yra viršūnės ir yra duobės. Ir dar supratau: svarbiausia gyvenime, kad kažkas būtų šalia ir kai tau labai sunku, nepaliktų vieno“.
ATSAKOMYBĖ: Vaikystėje netekusi mamos, studentė Ernesta Radavičiūtė ištikimai rūpinasi savo seneliu, kuris jos neatidavė į globos namus ir užaugino.
BRANDA: Pasakodama apie savo gyvenimą, dvidešimt dvejų studentė Ernesta Radavičiūtė kartkartėmis vis pakeldavo ranką prie akių.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠEIMA: Praėjusį pavasarį senelis Rokas dar atėjo į kolegiją pasveikinti anūkės Ernestos diplomo įteikimo proga.
Asmeninio albumo nuotr.