Naujausios
„Noriu padėti kitiems“
Tokių pasiūlymų „Šiaulių kraštas“ sulaukia vis dažniau. Sunkmečiu žmones labai jaudina vienišų, skurstančių žmonių likimai. Dalytis nesavanaudiška meile — tokiu principu vadovaujasi gyvenimą savanorystei skiriantys žmonės. Nors savanoriškoje veikloje dažniausiai dalyvauja vyresnio amžiaus žmonės, pamažu įsitraukia ir jaunimas. Ne kiekvienas gali tapti savanoriu. Bet kiekvienas gali ištiesti pagalbos ranką bėdos ištiktam kaimynui, bendradarbiui.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Tarnystė kitiems
Į „Šiaulių krašto“ redakciją kreipiasi skaitytojai, sukrėsti vienišų laikraščio herojų istorijų ir klausia, kaip jiems galėtų padėti? Pagalbą teikiančios valstybinės institucijos savanorių nepageidauja — būtų per sudėtinga prisiimti atsakomybę už svetimą žmogų. Tad kur kreiptis, norint padėti kitiems?
Didžiausios Šiauliuose savanorystės organizacijos — Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Šiaulių miesto komitetas, Šiaulių vyskupijos „Caritas“, Maltos ordinas, aktyviai savanoriškoje veikloje dirba Rėkyvos gyvenvietės bendruomenė, savanorišką pagalbą teikia ir kitos nevyriausybinės organizacijos.
Šiemet 20-ąsias atkūrimo metines mininti Lietuvos „Carito“ organizacija vienija daugiau nei pustrečio tūkstančio bendradarbių ir savanorių. Šiaulių vyskupijoje šiuo metu veikia dvylika “Carito“ parapijų centrų, jie vienija apie 100 savanorių. Dauguma jų — pagyvenę žmonės, bet po truputį įsijungia ir jaunimas. Organizacija lanko vienišus senelius, ligonius, dalija labdarą, šelpia vargšus maistu, dalyvauja projekte prieš prekybą žmonėmis.
Šiaulių vyskupijos „Carito“ socialinės darbuotojos Rimos Vilkauskienės žodžiais, “Caritas“ — katalikų bažnyčios dalis, šios organizacijos savanoriai remiasi krikščioniškomis vertybėmis. Kiekvienas krikščionis turi įsipareigoti dėl brolio, esančio varge: per gerus darbus liudijamas ir tikėjimas.
„Visa tai, ką turiu, Dievas davė man, kad dalyčiausi su kitais. “Carito“ credo — “Kilk ir kelk“, — sako R. Vilkauskienė.
Savanorystė turi ne vieną apibrėžimą. Savanoris — žmogus, kuris skiria savo laiką, energiją, kartais — ir materialines gėrybes — padėti kitam žmogui.
R. Vilkauskienė į „Caritą“ įsijungė prieš dešimtmetį. Moteris sako per tą laiką gavusi daugybę pamokų: kartu augo ir su savanoryste pajuto gyvenimo pilnatvę.
Norint tapti savanoriu, pirmiausia reikia kreiptis į pasirinktą organizaciją. Joje užpildoma anketa, vyksta pokalbis.
R. Vilkauskienė pataria įvertinti savo galimybes, nes savanoriais būti gali ne visi. Būtina numatyti savo galimybes ir ribas, aiškiai suvokti, į kokią veiklą norima įsitraukti. Apsispręsti padeda ir organizacijose vykstantys apmokymai.
Svarbiausi klausimai pradedančiajam savanoriui turėtų būti šie: kodėl einu į organizaciją; ar aiškiai žinau, į kokią veiklą norėčiau įsitraukti, kokius asmeninius savo poreikius siekiu patenkinti; kokie bendruomenės poreikiai man rūpi labiausiai; kiek esu pasirengęs laiko skirti savanoriškai veiklai; ar noriu dirbti su konkrečia žmonių grupe — jaunimu, pagyvenusiais žmonėmis, žmonėmis su negalia; ar noriu dirbti su komanda ar vienas, ar noriu įgyti įgūdžių ir patirties; ar noriu darbe panaudoti konkrečius savo įgūdžius?
Savanoriai turi nepamiršti ir įsipareigojimų. Būsimasis savanoris turi įvertinti savo savanoriško darbo laiką: apskaičiuoti, kiek galės reguliariai darbuotis. Nemesti pasirinktos veiklos.
Trūksta ne duonos, o meilės
„Būna, kad žmonės ateina į grupę ieškodami pagalbos, o po to pasilieka sakydami, kad nori ir jau gali padėti kitiems. Mūsų savanoriai stiprybės semiasi iš tikėjimo. Kai yra sunku, reikia į kitą žmogų žiūrėti kaip į Dievo kūrinį. “Caritas“ niekada neklausia, ar žmogus tikintis, ar ne. Pagalbą teikiama neatsižvelgiant į rasę, tikėjimą, lytį ir kitus dalykus“, — sako R. Vilkauskienė.
Dalytis nesavanaudiška meile moteris siūlo pradėti nuo savo namo. Reikia nelikti abejingiems nelaimėms artimiausioje aplinkoje — kaimynystėje, darbovietėje.
Svarbu mokėti pasiūlyti pagalbą — tam prireikia psichologinių žinių. Jei pagalbos atsisakoma, reikia pergalvoti: galbūt ji pasiūlyta ne laiku, gal reikėjo pradėti nuo nežymių dalykų, pavyzdžiui, bendro laiptinės koridoriaus išplovimo ar panašios paramos.
Šiaulių vyskupijos „Carito“ planuose — šv. Jurgio parapijos “Carite“ įkurti “Saulės“ grupę. Tokios grupės jau veikia Lietuvoje, į jas ateina žmonės, kurie gali ir nori namuose lankyti vienišus, vargstančius ligonius. Šiose grupėse galėtų vykti ir mokymai.
Ateityje planuojama bendradarbiauti su Maltos ordino jaunimu.
Pasak R. Vilkauskienės, savanorystę reikia priimti su džiaugsmu: „Pasaulyje badauja daug žmonių. Ar trūksta duonos? Ne, duonos yra pasaulyje, bet trūksta meilės ir pasidalijimo.“
Svarbios savanorių vertybės
Savanoriai reikalingi ne tik padėti garbingo amžiaus žmonėms ir ligoniams. Jų laukia ir vaikai.
Šiaulių vaikų ir jaunimo klubo „Tarp savų“ bei Šiaulių miesto pedagoginės psichologinės tarnybos užimtumo grupės socialinė pedagogė Jūratė Kalinauskaitė neabejoja: savanoriai jiems — reikalingi, ypač — vasaros metu organizuojamose stovyklose.
Klube „Tarp savų“ renkasi vaikai iš socialinės rizikos, socialiai remtinų šeimų ar kartu laisvalaikį norintys praleisti vaikai. Su jais kasdien dirba keturi specialistai. Klube vaikai ruošia pamokas, laisvalaikio programose lavina socialinius įgūdžius, muzikuoja, vaidina, piešia, organizuoja renginius.
„Ar dažnai pas mus ateina savanorių? Ne. Mokslo metų laiku dažniausiai užsuka studentai, kuriems reikia atlikti praktiką, vyresniųjų klasių moksleiviai“, — sako ketvirtus metus klube dirbanti J. Kalinauskaitė.
Socialinė pedagogė džiaugiasi, kad klubo savanoriais yra tapę anksčiau jį lankę vaikai. Tai — tarsi padėka klubui už anksčiau suteiktą pagalbą.
Pasak J. Kalinauskaitės, žmonės, pasiryžę tapti savanoriais, pirmiausia turi įvertinti savo galimybes. Pirmiausia, kiek galės laiko skirti savanorystei.
DALIJIMASIS: Maltos ordino savanorių tradicija tapo kasmetinė kalėdinės sriubos akcija.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
„Vaikams reikia laiko priprasti prie naujų žmonių, pradėti jais pasitikėti. Todėl būsimiems savanoriams pirmiausia paaiškiname, kad nedera po savaitės mesti pradėtą darbą. Svarbios savanorio vertybės: jei atėjęs į darbą žmogus prie durų parūko, o tada žengia kalbėtis su vaikais, klube jam — ne vieta. Privalumas — atsinešta rekomendacija. Bet laukiamas kiekvienas, kuris tikrai nori padėti“, — sako J. Kalinauskaitė.
APSISPRENDIMAS: Šiaulių vaikų ir jaunimo klubo „Tarp savų“ bei Šiaulių miesto pedagoginės psichologinės tarnybos užimtumo grupės socialinė pedagogė Jūratė Kalinauskaitė sako, kad būsimi savanoriai turi įvertinti savo galimybes, kad po savaitės netektų atsisakyti pasirinktos veiklos.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.