Nespėję išsiskleisti poezijos žiedai

Pers­kai­tęs laik­raš­ty­je in­for­ma­ci­ją apie prie Bir­žų šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čios šven­to­riaus pa­sta­ty­tą at­mi­ni­mo len­tą su už­ra­šu „Šio­je vie­to­je po­ka­rio me­tais bu­vo nie­ki­na­mi žu­vu­sių par­ti­za­nų pa­lai­kai“ pri­si­mi­niau sa­vo kai­my­ną Vy­tau­tą Ma­ce­jaus­ką (jo tė­vus va­di­no­me Ma­ci­jaus­kais). Jo ne­pa­ži­no­jau, nes Vy­tau­tas už ma­ne bu­vo 15 me­tų vy­res­nis. 1946 me­tų gruo­džio 23 die­ną jis žu­vo Bir­žų gi­rio­je. Jam bu­vo tik dvi­de­šimt dve­ji. Kar­tu su ki­tais še­šiais Lie­tu­vos par­ti­za­nais bu­vo at­vež­tas į Bir­žus ir nu­mes­tas ne­to­li baž­ny­čios šven­to­riaus tvo­ros. Pa­že­mi­ni­mui, pa­juo­kai ir pa­ty­čioms. Tur­būt taip ma­nė ir to sie­kė liau­dies gy­nė­jais ap­si­šau­kę stri­bai.

Gi­mė Vy­tau­tas 1924 me­tais Pa­bir­žė­je. Tė­vas bu­vo vals­čiaus raš­ti­nin­kas. Vė­liau Ma­ci­jaus­kai ap­si­gy­ve­no Dai­niū­nų kai­me. Pa­sis­ta­tė erd­vų na­mą, tvar­tus, klo­ji­mą. Pa­si­so­di­no so­dą. Mū­sų ir Ma­ci­jaus­kų ūkius sky­rė tik pa­žliū­gu­si pie­va, va­di­na­mas liek­nas. Po­ka­rio me­tais kar­tais nu­bėg­da­vau per tą liek­ną pas Ma­ci­jaus­kus. Ma­ci­jaus­kie­nė bu­vo siu­vė­ja. Kaž­ką ir man pa­siū­da­vo. Ką, da­bar jau ne­bep­ri­si­me­nu. Tik ste­bi­no kam­ba­ry­je gau­sy­bė kny­gų. Vis rū­pė­jo jas pa­kil­no­ti, pa­var­ty­ti. Ir se­nu­ką Ma­ci­jaus­ką daž­nai ras­da­vau įsi­kniau­bu­sį į kny­gą. Gal jos ir pa­ska­ti­no Bir­žų gim­na­zi­jos moks­lei­vį Vy­tau­tą sa­vo jaus­mus ir min­tis iš­sa­ky­ti ei­liuo­tu žo­džiu. 1939 – 1940 me­tų ket­vir­ta­ja­me žur­na­lo moks­lei­viams „Atei­ties spin­du­liai“ nu­me­ry­je ap­ti­kau Bir­žų gim­na­zi­jos II kla­sės mo­ki­nio, tuo­met pen­kio­lik­me­čio, Vy­tau­to Ma­ce­jaus­ko ei­lė­raš­tį „Ru­dens nak­tis“.

Švie­saus at­mi­ni­mo mo­ky­to­ja li­te­ra­tė Al­do­na Čer­niaus­kie­nė prieš tris­de­šimt me­tų yra pa­sa­ko­ju­si, kad Vy­tau­tas, bai­gęs ke­tu­rias gim­na­zi­jos kla­ses, mo­kė­si Vil­niaus miš­ki­nin­kų mo­kyk­lo­je. Ten vei­kė ko­vo­to­jų už Lie­tu­vos lais­vę bū­re­lis. Jo veik­lo­je da­ly­va­vęs Vy­tau­tas, kaip ir ki­ti jo bend­ra­min­čiai, pa­si­rin­ko par­ti­za­no – ko­vo­to­jo už Lie­tu­vos lais­vę ke­lią. Mo­ky­to­ja ta­da man už­ra­šė Vy­tau­to se­sers Van­dos, gy­ve­nu­sios Šiau­liuo­se, ad­re­są. Pa­ra­šiau jai laiš­ką, no­rė­da­mas dau­giau su­ži­no­ti apie Vy­tau­tą. At­sa­ky­mo ne­su­lau­kiau.

Tu­riu pen­kis Vy­tau­to ei­lė­raš­čius. Gal jų yra iš­li­kę kur kas dau­giau. Bet ir ši­tie by­lo­ja apie jo ta­len­tą, ku­riam ne­bu­vo lem­ta iš­si­skleis­ti. Pas­ku­ti­nie­ji („Į Ry­tus išei­nant“ ir „Žie­mu­žė­lė“) bu­vo iš­spaus­din­ti 1944 me­tais „Nau­jo­sio­se Bir­žų ži­nio­se“ ir žur­na­le „Sa­vai­tė“. Dai­nin­gas, mei­le ir su­si­ža­vė­ji­mu gim­to­sios že­mės gro­žiu al­suo­jan­tis ei­lė­raš­tis „Žie­mu­žė­lė“. Pas­kai­ty­ki­me:

Gin­ta­ri­niai spin­du­lė­liai,
Bal­ta­pū­kiai de­be­sė­liai.
Ak, Die­vu­liai, Die­va­ži,
Ko­kia že­mė ši gra­ži!

Šal­tos, klam­pios ly­gu­mė­lės,
Kur kups­te­lis – ten lyg gė­lės
Žy­di, kles­ti ma­lo­niai
Jų bal­ti bal­ti žie­dai.

Ant ke­le­lio, vieš­ke­lė­lio
Le­kia auk­so pa­sa­gė­lėm,
Le­kia šal­tis žir­ge­liu
Bal­to dei­man­to ke­liu.

Gin­ta­ri­niai spin­du­lė­liai.
Bal­ta­pū­kiai de­be­sė­liai.
Ak, Die­vu­liau, Die­va­ži,
Ko­kia že­mė ši gra­ži!

Skai­tant šį ei­lė­raš­tį ne­ju­čia už­plūs­ta liū­de­sys, nes praeis dve­ji me­tai ir Vy­tau­tui teks pa­lik­ti šią jo ap­dai­nuo­tą gra­žią že­mę.

Ei­lė­raš­čius ra­šė dar vie­nas Bir­žų kraš­to par­ti­za­nas Jo­nas Ras­taus­kas. Tie­sa, Jo­nas 1917 me­tais gi­mė JAV, bet po ke­le­rių me­tų tė­vai su vai­kais Jo­nu­ku ir Va­liu­te grį­žo į Lie­tu­vą. Nu­si­pir­ko But­niū­nų dva­re 22 ha že­mės. Jo­nas, bai­gęs But­niū­nų pra­džios mo­kyk­lą, sva­jo­jo to­liau mo­ky­tis Bir­žų gim­na­zi­jo­je. Ta­čiau tė­vas nu­spren­dė, kad bū­si­mam ūki­nin­kui moks­lų ga­na. Vė­liau J. Ras­taus­kas bu­vo pa­šauk­tas į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę, bai­gė pus­ka­ri­nin­kių mo­kyk­lą, tar­na­vo Tau­ra­gė­je šta­be. 1940 me­tais, Lie­tu­vą oku­pa­vus So­vie­tų Są­jun­gai, ūki­nin­ka­vo tė­viš­kė­je, ve­dė to pa­ties kai­mo ūki­nin­kai­tę Bro­nę Gar­bu­zai­tę.

1944 me­tų ru­de­nį, veng­da­mas šau­ki­mo į 16–ąją lie­tu­viš­ką­ją di­vi­zi­ją, pa­si­trau­kia į miš­ką. Da­ly­vau­ja Bir­žų kraš­to par­ti­za­nų su­reng­ta­me Bir­žų ka­lė­ji­mo už­puo­li­me, ku­rio me­tu iš­lais­vi­na­mi ten ka­lė­ję ka­li­niai. 1947 me­tų gruo­džio mė­ne­sį iš 6 at­ski­rų par­ti­za­nų gru­pių su­si­bū­rus Da­riaus ir Gi­rė­no apy­gar­dai, tam­pa šta­bo ka­ri­nio pa­ren­gi­mo vir­ši­nin­ku. 1948 me­tų pa­va­sa­rį į Si­bi­rą iš­tre­mia­ma jo žmo­na su ma­ža­me­čiais sū­ne­lias Al­giu­ku ir Bro­niu­ku. 1949 me­tų lapk­ri­čio 28 die­ną J. Ras­taus­kas dar su dviem par­ti­za­nais žu­vo Gei­džiū­nų kai­me. 1999 me­tais jam bu­vo su­teik­tas di­mi­si­jos ma­jo­ro laikps­nis, o 2000 me­tais jis po mir­ties ap­do­va­no­tas Vy­čio Kry­žiaus or­di­no Ri­te­rio Kry­žiu­mi. To­kia trum­pa par­ti­za­no biog­ra­fi­ja.

Švie­saus at­mi­ni­mo li­te­ra­tas Vy­tau­tas Ka­ra­vai­tis, pas Ge­nu­tę Ro­žė­nie­nę ap­ti­kęs ke­le­tą Jo­no Ras­taus­ko ei­lė­raš­čių, yra pa­sa­ko­jęs, kad jis tu­rė­jęs sto­rą są­siu­vi­nį, ku­rį sau­go­da­vo, skai­ty­da­vo ir į jį lais­vo­mis mi­nu­tė­mis už­ra­šy­da­vo sa­vo su­kur­tus nau­jau­sius ei­lė­raš­čius. Ne­žiau, ar iš­li­ko tas są­siu­vi­nys. Tu­riu 11 jo ei­lė­raš­čių nuo­ra­šų. Pa­si­ra­šy­tų J. R. Ne vie­na­me su­skam­ba dra­ma­tiš­ka gai­da. Nes toks bu­vo par­ti­za­no ir poe­to, ne­te­ku­sio tė­viš­kės, my­li­mos žmo­nos ir vai­kų gy­ve­ni­mas. Taip pa­va­din­tas ir šis jo ei­lė­raš­tis:

Kam man gy­ve­ni­mą da­vei,
Tą karš­tą šir­dį vien ken­tėt?
Ko­dėl aš ne­ga­liu lais­vai,
Šal­tai kaip dau­gu­ma žiū­rėt?

No­rė­čiau ly­giai aš vi­sus
Prig­laust prie de­gan­čios krū­ti­nės.
O bal­sas są­ži­nės gar­sus
Man sie­lą gniau­žia ir kan­ki­na.

Išp­lėšk man šir­dį kru­vi­nai,
Kad jos ne­gun­dy­tų ta že­mė,
Kur vie­nos ko­vos, kur skaus­mai
Ga­lu ga­le tik kan­čią le­mia.