Nereikia bijoti bandyti

B. Petkevičiūtės nuotr.
Užkandinės pavadinimas atspindi patiekalų gaminimo būdą.
Rugsėjo 1 dieną Biržai pasipildė dar viena maitinimo įstaiga. Buvusioje vadinamoje šepetinėje atsidarė nauja užkandinė. Tai ne pirmasis jos savininkės kūdikis, bet išskirtinis. Apie tai ir kalbėjomės su naujosios užkandinės šeimininke Kristina Radkevičiene.

Prisėdome pokalbiui

Atidarymo pavakarę apsilankau užkandinėje apsidairyti. Pirmasis įspūdis įėjus vidun – jauku. Galbūt, kad pažįstamas rajonas, o gal dėl to, kad visai šalia senojo geležinkelio bėgių, lekiančių į tolį ir dvelkiančių istorija, nežinia... Užkandinė nemaža: staliukai, televizorius, dar ir išėjimas į terasą. Ant sienos kabo keli meniu: vaikiškas, dienos, pusryčių, užkandžių ir pan. Šalia – sveikinimai įkurtuvių proga: balionai, gėlės... Pokalbiui susitarę nebuvome, tad ieškau savininkės Kristinos. Dukra Samanta pašaukia mamą iš virtuvės. Kristina atskuba iš virtuvės. Paklausiu, ar turi man keletą laisvų minučių. Rodos, dar šiandien pertraukėlės neturėjusi Kristina kviečia prisėsti. Džiaugiuosi, kad prisidėjau prie šios galimybės atsipūsti.

-Šiandien sunki diena,- atsidūsta užkandinės šeimininkė. Pradedame pokalbį.

Nuo rūbų prie maisto

Kristina versle ne naujokė: anksčiau turėjo maisto prekių kioskelį, paskui dėvėtų drabužių parduotuvę, kurioje pati dirbo šešerius metus ir galiausiai perėjo prie maitinimo paslaugų. Atsidarė kebabinę, kurią per kelis metus pamėgo ne tik biržiečiai, bet ir pro šalį važiuojantys turistai.

-Pradžia buvo labai sunki. Kebabinę atsidarėme rudenį, ne sezono metu, visi stebėjosi, kodėl ne vasarą, bet surizikavau. Pirmieji mieste pradėjome kepti šašlykus ir siūlyti savo klientams. Buvo žiema, o kepdavome lauke ant sniego. Žmonės šaltuoju metų laiku šašlykų buvo išsiilgę, tad atsirado daug klientų, kurie pas mus vis sugrįždavo jų paragauti,- pasakojo Kristina. Paskui asortimentas pasipildė kitais patiekalais ir užkandžiais, atsirado netgi naminių virtinukų, kuriuos Kristina pati lipdydavo namie.

Patiekalai – ant žarijų

Kristina sakė, kad atsiradus didesnei pasiūlai, klientai vis dažniau norėjo pavalgyti vietoje, o ne maistą išsinešti. Tačiau vietos kebabinėje nedaug. Tad, pasitaikius progai, moteris įsikūrė buvusioje, visų iki šiol dar vadinamoje šepetinėje. Kodėl užkandinę pavadino ,,Žarija‘‘, Kristina paaiškino, kad pagrindiniai patiekalai yra kepami grilyje, ant žarijų: be jokių riebalų, gryna mėsa. Užsiminė, kad ateityje ten virs ir sriubą. Savininkė pasakojo, kad ši užkandinė kitokia, čia daugiau natūralaus maisto, daržovės ir mėsa – iš vietinių rajono ūkininkų.

Subūrė šeimą

Užkandinė į vieną vietą sujungė kone visą šeimą: prie išmaniojo grilio darbuojasi Kristinos sūnus Dovydas, klientus aptarnauja duktė Samanta, o vyras Vygantas prižiūri tvarką. Užkandinės savininkė džiaugėsi, kad iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą parsiviliojo dukrą ir dabar esą visi kartu: ir vaikai, ir anūkai. Dukra Samanta Biržuose jau daugiau negu metai. Nesigaili, kad grįžo, sakė, jai čia patinka. Užkandinės darbo valandos ilgos, nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Paklausus užkandinės šeimininkės, ar lieka laiko sau, moteris kalbėjo:

-Kol kas laiko sau neturiu. Viską atiduodu darbui. Vyras juokauja, kad man atveš ir pastatys darbe lovą. Bet stengiuosi viską suspėti ir grįžusi namo vakarienę paruošti. Man klientai yra labai svarbūs, noriu, kad gera kokybė būtų užtikrinta. Dabar turime naujų darbuotojų, kurias reikia apmokyti, tad kai įsivažiuosime, gal kažkiek ir atsipūsiu.

Nereikia bijoti

Kristina pasakojo, kad teko praeiti daug kelių iki tol, kol viską susitvarkė, ne visos durys buvo atviros.

-Nelengva, bet susitvarkėme. Niekada neprašėme valstybės pagalbos, viską įveikėme patys, išsikapstėme ir per karantiną. Nežinia kaip bus dabar, nepavyks – užsidarysim, pavyks – džiaugsimės. Mėgstu rizikuoti. Jei nebandysi, tai ir nesužinosi. O vietos po saule užteks, tegu tik visi sugeba sau dirbti ir užsidirbti, kad nereikėtų prašyti iš valdžios,- kalbėjo Kristina.