Neišsigąskite

Saugoti sielą nuo baimės

Koks didžiausias šių dienų pavojus? Dauguma atsakytų, kad koronavirusas, jis labiausiai baugina žmones. Bet dar labiau pavojinga yra pati BAIMĖ. Ji atima jėgas, išstumia tikėjimą. Mokslininkai įrodė, kad baimė silpnina imunitetą, kuris šiuo metu turi būti ypač stiprus. Kai sekame visas žinias ir gaudome kiekvieną naujieną, kiek užsikrėtusių, kiek mirė nuo viruso žmonių – sukausto baimė. Turime saugoti save ir kitus, privalome laikytis rekomendacijų ir vyriausybės nurodymų, bet jei saugomės, ar tai reiškia, kad mes bijome užsikrėsti? Kuo tikime? Ar mūsų apsauga yra vien antibakteriniai skysčiai, ar kaukės, ar saviizoliacija? Turime padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, bet pasitikėti Viešpačiu bei Jo apsauga.

“Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai.” Psalmė‬ ‭127:1‬. “Viešpats yra tavo sargas… Viešpats saugos tave nuo viso pikto, Jis saugos tavo sielą. Viešpats saugos tavo įėjimą ir išėjimą dabar ir per amžius.” Psalmė‬ ‭121:1-3, 5-8‬.

Dievas gali apsaugoti mūsų miestą, mūsų šeimas ir siaučiant virusui, bet svarbus ir mūsų indėlis.

Trys biblinės istorijos apie drąsą

Biblijoje randame istorijas žmonių, atsidūrusių pavojingose situacijose ir sužinome, kad jie įveikė baimę pasitikėdami Dievu. Dovydo ir milžino Galijoto istorija aprašyta 1 Samuelio knygoje, 17 skyriuje. Filistinas Galijotas gąsdino savo grėsminga išvaizda, jis kėlė baimę visam Izraeliui, priversdamas juos drebėti ir bėgti. Dovydas – jaunas, bebaimis piemuo, prieš stodamas į kovą su milžinu, visus drąsino tokiais žodžiais: “Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Kova yra Viešpaties.” Dovydas nugalėjo Galijotą ne kardu, o mėtykle, pataikydamas akmenuku milžinui tiesiai į kaktą, į šarvais neapsaugotą vietą. Pasitikint Dievu, buvo pasiekta didžiulė pergalė. Šiandien virusas, lyg milžinas, baugina viso pasaulio gyventojus. Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta! Dievas yra didesnis už bet kokį “milžiną”. Viešpats drąsina kiekvieną, kuris Juo tiki.

Istorija apie 3 bebaimius jaunuolius, kurie nesilenkė stabui, už tai jiems grėsė mirties bausmė – sudeginimas krosnyje, randama Danieliaus knygoje, 3 skyriuje. Jie sakė: “Mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš krosnies. Bet jei ir neišgelbės, vis tiek tam stabui mes nesilenksime.” Dievas neapsaugojo jaunuolių nuo degančios krosnies liepsnų, bet tose liepsnose buvo su jais ir jie iš krosnies išėjo gyvi bei sveiki. Dievas gali mus išgelbėti nuo koronaviruso, bet jei ir neišgelbės, Jis bus su mumis toje “krosnyje”! Jis nepaliks mūsų! Nesilenk jokiam stabui! Nusilenk prieš Dievą, kuris savo žodyje pažada išvesti iš visų ugninių išbandymų. “Kai eisi per ugnį, nesudegsi ir liepsnos nesunaikins tavęs”. Izaijo 43:2.

Danieliaus istorija panaši, jis labiau klausė Dievo, nei žmogaus, už tai buvo įmestas į liūtų duobę, bet liūtai jam nepakenkė. Apie tai skaitome Danieliaus knygoje, 6 skyriuje. Karalius jam sakė: “Tavo Dievas, kuriam nepaliaujamai tarnauji, išgelbės tave”. Dievas neapsaugojo Danieliaus nuo liūtų duobės, bet joje apsaugojo nuo mirties liūtų duobėje! Danielius buvo išgelbėtas, nes pasitikėjo Dievu.

Gyvybė liežuvio galioje

Neužtenka vien pasitikėti Dievu, būtina Jam išsakyti tikėjimo žodžius.

Svarbu lūpomis kalbėti dalykus, paremtus Dievo žodžiu, teisingus žodžius, kurie statydina, o ne griauna. Jei nuolat kalbėsime, kad bijome, kad apsirgsime, kad mums nutiks kas nors blogo, taip ir bus.

Kuo tikime, ką kalbame, tai ir turime. Jei drąsinsime save Dievo žodžiu, mes būsime saugūs.

Koronaviruso bijoma, nes juo apsirgus, gali iškilti grėsmė numirti. Baimė Dievo žodyje įvardijama ne kaip emocija, o baimės dvasia, kuri nėra iš Dievo: “Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią.” 2 Timotiejui‬ ‭1:7‬. Dievas nenori, kad bijotume, kad mirtume. Jėzus sako Šventajame rašte: “Vagis ateina tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.” Jono 10:10. Dievas nori pasotinti mus ilgu gyvenimu. “Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį arba blogį ir mirtį.” Pakartoto Įstatymo‬ ‭30:15‬.

Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Jei renkiesi Dievą, pasirenki gyvenimą. Net jei gyvenimas šioje žemėje baigsis, mes su Juo gyvensime amžinai. Kai mes turime Dievą, kai priimame Jo meilę, baimė išstumiama. Baimės dvasia veikia kartu su mirties dvasia. Žmonės bijo mirti. Kodėl? Juk mirtis tikinčiajam yra tik perėjimas į amžinus namus danguje. (Jono 5:24). Žmogui, nesusitaikiusiam su Dievu, netikinčiam Juo, mirtis gali atrodyti grėsminga. Jokia bloga žinia mūsų neišgąsdins, jei pasitikėsime Viešpačiu.

Asmeninė patirtis: „Mačiau save karste“

Aš baimėje gyvenau daugiau nei dvidešimt metų. Pirmą kartą labai išsigandau gyvatės, kurią miške pamačiau, būdama maža. Kartą mamos paklausiau, kas nutiktų vaikui, jei jis nurytų “kapeiką”, ji atsakė, kad vaikas numirtų. Ji nežinojo, kad aš netyčia prarijau varinę monetą, tik matė, kad man kasdien darėsi vis blogiau. Labai išsigandau, kad galiu mirti. Tėvai už mane meldėsi ir aš pasveikau, bet mirties baimė mane persekiojo.

Ypač stipriai su ja susidūriau, būdama septynerių, kai buvau laikinai apgyvendinta pas svetimus žmones, kurie mane globojo, kol tėvai kraustėsi iš Latvijos, į Biržus. Tie žmonės neturėjo savo vaikų ir juokavo, kad manęs tėvams nebeatiduos. Man tie juokai keldavo siaubą. Buvau pirmokė, tik mokiausi rašyti, tad keverzodama parašiau tėvams laišką, kad jie greičiau mane pasiimtų. Kitą dieną savo laišką radau šiukšlių dėžėje. Jaučiausi beviltiškai. Labai bijojau tamsos, ypač baisu buvo miegoti naktimis vienai, didelėje dvigulėje lovoje, nuošaliame kambaryje. Po vienos bemiegės nakties jaučiausi taip, lyg jau būčiau mirusi, baimė mane laikė sukausčiusi visą naktį. Laimei, po kurio laiko, tėvai mane pasiėmė, bet nė jiems, nė kam kitam nepasakojau apie savo baimes ir išgyvenimus.

Tėtis buvo dvasininkas, laidodavo žmones. Dažnai tekdavo vykti kartu su šeima ir giedoti laidotuvėse. Niekas nežinodavo, kad kiekvieną kartą, grįžusi iš jų, aš negaliu užmigti, vis akyse matau karstą. Vėliau man pradėjo lįsti mintys, kad aš guliu karste. Metams bėgant, vis dažniau ateidavo mintys, kad man nutiks kas nors blogo, ar aš susirgsiu mirtina liga, ar žūsiu autoavarjoje. Jau buvau ištekėjusi ir turėjau vaikų, bet niekam apie savo baimes neprasitariau, net savo vyrui. Jis nesuprasdavo, kodėl po kieno nors laidotuvių, aš negaliu užmigti, stengdavosi kaip begalėdamas man padėti.

Taip kankinausi, kol vieną dieną nebeištvėriau ir pasisakiau jauniausiai sesei apie savo baimes. Ji nuvedė mane pas žmones, kurie už mane meldėsi. Pasijaučiau taip, lyg būčiau gimusi iš naujo! Baimė dingo, bet buvo likęs įprotis mąstyti apie savo mirtį. Šias mintis vydavau lauk, nuolat kartodama Šventojo rašto žodžius: “Aš nemirsiu, bet gyvensiu ir skelbsiu Viešpaties darbus!” Psalmė 118:17.

Mano mama mirė, būdama metais jaunesnė už mane. Ji tikėjo, kad mirs jauna ir tai ne kartą sakė. Labai gaila, kad jos nebėra. Biblija sako: “Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje.”, kuo tikime, ką išsakome, tai ir nutinka. Dar keletą kartų man prireikė išlaisvinimo maldos, kad pasijusčiau pilnai išvaduota nuo mirties baimės.

Gyventi laisvėje – nuostabu! Jėzus yra išlaisvintojas. Jo tobula meilė išveja baimę. (1 Jono 4:18.) Gyventi baimėje yra kančia. Labai svarbu nesmerkti žmonių, kuriuos kankina baimės, bet juos drąsinti, kad neliktų vieni su bauginančiomis mintimis, kad jas išsakytų, svarbu drąsinti žmones Dievo žodžiu ir esant poreikiui, melstis už juos.

Šiandien meldžiuosi už skaitytojus, kurie susiduria su baimėmis ir jų negali įveikti, kurie kurie bijo užsikrėsti, susirgti, arba jau serga, kurie bijo mirti. “Dieve, padėk kiekvienam patikėti Tavimi, kad Tu, Jėzau, nugalėjai mirtį ir pragarą, paėmei ant kryžiaus visas nuodėmes ir ligas. Apsupk kiekvieną žmogų, išsiilgusį Tavo meilės ir tegul Tavo meilė išveja lauk visas baimes! Paslėpk nuo grėsmės ir apsaugok mūsų miestą, mūsų šeimas, artimuosius. To prašau Jėzaus vardu.” Amen.