Nau­jo­sios par­ti­jos su­švin­ta kaip žvaigž­dė

Nau­jo­sios par­ti­jos su­švin­ta kaip žvaigž­dė

Vi­da SKAČ­KAUS­KAI­TĖ, bu­vu­si Šiau­lių mies­to me­rė:

– Rin­kė­jai no­ri gy­ven­ti ge­riau, har­mo­nin­giau, bū­ti tur­tin­ges­ni. Ši­to pa­są­mo­nin­gai ar ne­są­mo­nin­gai ti­kė­da­mie­si, rin­ko­si vi­siš­kai nau­jus kan­di­da­tus. Tai bu­vo ga­li­ma nu­ma­ty­ti jau prieš rin­ki­mus, nes žmo­nės ne tiek nu­si­vy­lę par­ti­jo­mis, kiek sa­vo gy­ve­ni­mu. Ti­kė­da­mie­si, kad ateis ge­ri dė­dės ir te­tos, pa­si­rin­ko vals­tie­čių par­ti­ją.

Bet jei pa­žiū­rė­si­me į pa­tir­tį, pa­ma­ty­si­me, kad bet ku­ri nau­ja atė­ju­si par­ti­ja ta­po to­kia, ko­kios bu­vo ir ki­tos. Pa­vyz­dys – Dar­bo par­ti­ja.

At­ro­dė, kad tu­rė­tų smuk­ti li­be­ra­lai: „va­gys“, „ky­ši­nin­kai“ ir t. t. Bet liau­dis į tai žiū­ri pa­kan­ka­mai at­lai­džiai – rin­kė­jas li­be­ra­lų ne­nu­bau­dė, jie iš­lai­kė maž­daug tą pa­tį ly­gį. Ma­nau, jei E. Ma­siu­lis bū­tų ėjęs, bū­tų rin­ki­mus lai­mė­jęs. Liau­dis mėgs­ta tuos, ku­rie at­gai­lau­ja, pa­skui jiems at­lei­džia ir pa­ti sau at­ro­do aukš­tes­nė mo­ra­li­ne pra­sme.

So­cial­de­mok­ra­tai, kon­ser­va­to­riai tu­ri sa­vo elek­to­ra­tą. Šias par­ti­jas ga­li muš­ti, ap­va­gin­ti, kaip no­ri iš­va­din­ti – rin­kė­jai my­lė­jo, my­li ir my­lės.

O nau­jo­sios par­ti­jos su­švin­ta kaip žvaigž­dė. Nau­ji žmo­nės, ne­bu­vę val­džio­je, ne­ži­nan­tys sis­te­mi­nių ry­šių, val­dy­mo sis­te­mų, atei­na kaip re­vo­liu­cio­nie­riai. O sis­te­ma vei­kia, po­li­ti­kai nie­ko ne­ga­li kar­di­na­laus pa­da­ry­ti, kas žmo­nių aky­se tuoj pat pa­si­ma­ty­tų. Ar ga­li kas nors iš kar­to pa­di­din­ti pen­si­jas bent 10 pro­cen­tų? Vals­ty­bės val­dy­me, da­rant bet ko­kį po­ky­tį, re­zul­ta­tą ga­li­ma pa­ma­ty­ti po 2–3 me­tų, to po­ky­čio žmo­nės ne­be­ga­li su­sie­ti su priim­tu spren­di­mu.

Dėl so­cial­de­mok­ra­tų – vi­si žmo­nės no­ri ly­giuo­tis į ly­de­rį. Ly­de­rio minkš­tu­mas bu­vo ge­ras val­dy­mo se­zo­nui, bet jis žmo­nėms neim­po­na­vo. Žmo­nės mėgs­ta tvir­tas as­me­ny­bes. Bet ly­de­riai nuei­na nuo are­nos. Kur us­pas­ki­chai, ma­zu­ro­niai ir ki­ti bu­vę di­de­li, di­de­li žmo­nės?

G. Lands­ber­gis pri­trau­kė jau­ni­mo, bet ko­kiu bū­du jis atė­jo į ly­de­rius? Ar bu­vo žmo­nių nu­my­lė­ti­nis? Par­ti­jo­se mąs­ty­mo mo­de­lio nė­ra, yra pa­klu­si­mo mo­de­lis. Pap­ras­tas dės­nis: ar­ba ju­di su vi­sa pi­ra­mi­de, ar­ba ta­ve iš kar­to iš­spjau­na.

Ma­nau, "vals­tie­čiai" rink­sis „šva­res­nį“ va­rian­tą – kon­ser­va­to­rius. So­cial­de­mok­ra­tai bu­vo val­džio­je, su jais su­si­dė­ti – iš kar­to sau pa­si­ra­šy­ti ke­lis mi­nu­sus. Pas­kui iš jų pa­da­ry­ti pliu­sus bus la­bai sun­ku.

Kon­ser­va­to­rių nie­kas ne­pa­keis, jie vis tiek trauks sa­vo dai­ną. Ir da­rys vis­ką, nors ir ma­žiau bal­sų tu­rė­da­mi, kad bū­tų val­dan­tie­ji. Su li­be­ra­lais jų san­ty­kiai nu­si­sto­vė­ję ge­ri, har­mo­nin­gi. O iš "vals­tie­čių" ban­dys da­ry­ti tą pa­tį, ką iš vi­sų nau­jai atė­ju­sių – nie­ką.

Žiū­rė­da­ma į "vals­tie­čių" per­spek­ty­vą, ge­riau „pa­siim­čiau“ so­cial­de­mok­ra­tus, ku­rie yra pa­muš­ti, ne­tu­ri ryš­kaus ly­de­rio. "Vals­tie­čiams" bū­tų pa­to­giau iš­lik­ti, nes ga­lė­tų ma­ni­pu­liuo­ti, la­vi­ruo­ti, tar­tis, spaus­ti. Jie vi­sa­da mo­kė­jo spaus­ti so­cial­de­mok­ra­tus. Kon­ser­va­to­rių ne­pas­pau­si. O jei vie­no­je vie­to­je pa­spau­si, ki­to­je de­šim­te­rio­pai at­siims, ir ne­pa­mirš po ke­lių ka­den­ci­jų.

To­kios yra cha­rak­te­ris­ti­kos. Par­ti­jos bu­ria­si pa­gal žmo­nių cha­rak­te­rio ypa­tu­mus. Ko­kios po­li­ti­nės pa­žiū­ros?! Tik vei­dai, kos­tiu­mai ki­ti. Jei ne­pa­tin­ka so­cial­de­mok­ra­ti­nis kos­tiu­mas, žmo­nės žiū­ri ki­to. Idė­jų ne­bė­ra.

Šiau­liuo­se vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se ga­li­mi vi­si va­rian­tai. Žiau­riau­sia ko­va bus tarp V. Si­mu­lik ir A. Moc­kaus. Kaip tarp su­si­ti­ku­sių stip­rių žvė­rių.

S. Tu­mė­nas – kul­tū­ri­nin­kas, jo in­te­lek­tas, men­ta­li­te­tas ki­tas, E. Ža­ka­rio – pro­le­ta­ri­nis.

R. Baš­kie­nė, ma­nau, lai­mės, ji tu­ri sa­vo cha­riz­mą, ne­per­žen­gia vul­ga­rios elg­se­nos pi­ni­gų at­žvil­giu, ne­da­ly­vau­ja skan­da­lin­go­se is­to­ri­jo­se. G. Sit­ni­ko pa­veiks­las Kur­šė­nuo­se ka­bo vi­sas ka­den­ci­jas ir – jo­kios įta­kos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kal­bi­no Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ