Nau­jas mi­tas, sau­lė­ly­dis ir „pa­ka­sy­nos“

Nau­jas mi­tas, sau­lė­ly­dis ir „pa­ka­sy­nos“

Nau­jas mi­tas, sau­lė­ly­dis ir „pa­ka­sy­nos“

Gin­tau­tas MA­ŽEI­KIS, Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Po­li­ti­kos moks­lų ir dip­lo­ma­ti­jos fa­kul­te­to So­cia­li­nės ir po­li­ti­nės teo­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­jas, pro­fe­so­rius, fi­lo­so­fas:

– Rin­ki­mų re­zul­ta­tus ver­ti­nu kaip so­cial­de­mok­ra­ti­jos sau­lė­ly­dį ir, kaip juo­kais va­di­na­me, Nai­sių ka­pi­ta­liz­mo per­ga­lę.

So­cial­de­mok­ra­ti­jos sau­lė­ly­dį ga­li­ma sie­ti ne tiek su anks­tes­niais Vi­jū­nė­lės ar auk­si­nių ša­ku­čių skan­da­lais, bet la­biau su Dar­bo ko­dek­so bul­do­ze­ri­niu stū­mi­mu, kai Prem­je­ras nuo­lat pa­brėž­da­vo (ir šian­dien vis dar pa­brė­žia) kon­ku­ren­ci­jos svar­bą. Tik ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl ji tiek svar­bi so­cial­de­mok­ra­ti­jai, o ne li­be­ra­lams?

So­cial­de­mok­ra­tų ne­no­ras bend­ra­dar­biau­ti su kon­so­li­duo­tais rin­kė­jais (pa­vyz­džiui, mo­ky­to­jų pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­mis, įvai­rio­mis bend­ri­jo­mis, ku­rias jie il­gą lai­ką ig­no­ra­vo), ne­no­ras rem­tis ki­to­mis kai­rio­sio­mis jė­go­mis lė­mė, kad kai­rio­ji rin­kė­jų pu­sė bu­vo de­zor­ga­ni­zuo­ta.

Ki­ta ver­tus, yra ir pro­tes­to bal­sų. Pen­si­nio am­žiaus mo­te­rys jau daug kar­tų Lie­tu­vai yra lė­mu­sios rin­ki­mus. Jos yra ga­na ryž­tin­gos, bet ne vi­sa­da gi­liai mąs­tan­čios. Tai, kad lai­kas nuo lai­ko jos įsi­jun­gia kaip pa­grin­di­nis bal­sa­vi­mo veiks­nys, ne­re­tai le­mia ga­na stip­rius po­li­ti­nius po­sū­kius.

To­dėl juo­kais ir kal­ba­me, kad tai yra ne tiek Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gos, o to, kas yra aso­ci­juo­ja­ma, – nau­jo Nai­sių mi­to per­ga­lė.

Lai­mė­jo spe­ci­fi­nis mąs­ty­mas, jį ga­li­ma api­bū­din­ti krikš­čio­niš­ku, lie­tu­viš­kos že­mės, šak­nų, pa­go­niš­kų upe­lių ir kry­žių – kar­tu. To­kio pa­sau­lio, ku­ris at­stu­mia neo­li­be­ra­lų, bai­do­si lais­vo­sios rin­kos vai­duok­lio ir ne­be­pa­si­ti­ki kai­riai­siais, ku­rie ne vie­ną kar­tą juos yra ap­ga­vę. To­dėl lai­mi tie, ku­rie ža­da sta­bi­lu­mą, ra­mu­mą, ku­rie rū­pi­na­si krikš­čio­niš­ko­mis šei­mos ver­ty­bė­mis, tru­pu­tį eko­lo­gi­ja, tru­pu­tį tau­ta.

Se­na­sis Šiau­lių kraš­tas, ku­ris nuo LDK lai­kų ap­rėp­da­vo vi­są Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­ną, jau bent ke­le­tą me­tų yra orien­tuo­tas vals­tie­čių par­ti­jos ideo­lo­gi­jos link. Iš vien­man­da­ti­nin­kų ypač Sta­sys Tu­mė­nas ideo­lo­giš­kai at­spin­di šios par­ti­jos in­te­re­sus. Žiem­ga­la, ly­gu­mos, is­to­ri­ja, at­min­tis, tru­pu­tį krikš­čio­ny­bės, tru­pu­tį pa­go­ny­bės – tie­siog yra toks Nai­sių pa­va­sa­ris.

To­kios par­ti­jos la­bai pri­klau­so nuo cha­riz­ma­ti­nių ly­de­rių, nuo jų ak­ty­vu­mo. Prob­le­ma, kad "vals­tie­čių" puo­se­lė­ja­ma ideo­lo­gi­ja nė­ra tvir­ta.

Daž­niau­siai to­kios par­ti­jos il­gai neiš­si­lai­ko, bet pa­sa­ky­ti, kad tuoj pat su­grius, ar su­grius po pir­mos ka­den­ci­jos, ne­ga­li­ma. Net­gi ma­ny­čiau, kad jie vi­sus ket­ve­rius me­tus ga­li sėk­min­gai lai­ky­tis. Kai Sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se lai­mė­jo vi­suo­me­ni­niai ju­dė­ji­mai, bu­vo pro­gno­zuo­ja­ma, kad jie čia pat su­by­rės, bet lai­kas pa­ro­dė, kad, kaip „Vie­nin­go Kau­no“ at­ve­ju, ga­li net su­stip­rė­ti.

Tri­ju­lė – vals­tie­čiai, kon­ser­va­to­riai ir li­be­ra­lų są­jū­dis – ku­rią įvar­di­ja kon­ser­va­to­rių ly­de­ris Gab­rie­lius Lands­ber­gis, at­ro­do la­biau­siai rea­lis­ti­nė.

"Vals­tie­čių" ir kon­ser­va­to­rių ideo­lo­gi­jos ne­tu­ri es­min­gų skir­tu­mų. Ir vie­na, ir ki­ta yra de­ši­nio­sios par­ti­jos, ir vie­na ir ki­ta tru­pu­tį imi­tuo­ja so­cia­li­nės ge­ro­vės spren­di­mus, išaukš­ti­na mo­ra­li­nes ver­ty­bes, net jei jos tru­pu­tį ir ski­ria­si. Įdo­mu, kad ši­tos dvi par­ti­jos daž­niau­siai net ne­kal­ba apie Len­kų rin­ki­mi­nę ak­ci­ją, nors len­kų al­jan­sas ideo­lo­giš­kai taip pat tu­ri daug pa­na­šu­mų.

Ži­no­ma, de­ši­nie­ji kon­ser­va­to­riai no­rė­tų ma­ty­ti sa­vo par­tne­riais li­be­ra­lus, bet ne­su tik­ras, ar vals­tie­čiams taip pa­si­ro­dys.

Li­be­ra­lų są­jū­džio re­zul­ta­tas ro­do, kad ši po­li­ti­nė jė­ga yra pa­kan­ka­mai stip­ri, jos net ne­gąs­di­na di­des­ni iš­šū­kiai, skan­da­lai ar nu­si­vy­li­mai. Jie tu­ri pa­sto­vų elek­to­ra­tą. Ir, skir­tin­gai ne­gu so­cial­de­mok­ra­tai, tu­ri la­bai aiš­kiai api­brėž­tą ideo­lo­gi­ją, ver­ty­bes, ku­rių gy­ni­mas, žvel­giant iš de­ši­nių­jų li­be­ra­lų pu­sės, ne­ke­lia jo­kių abe­jo­nių. Par­ti­jai rei­kia džiaug­tis sa­vo nuo­sek­lu­mu.

Pro­tes­to bal­sai, ku­riuos nuo­lat ren­ka „Tvar­ka ir tei­sin­gu­mas“, ne­ga­li am­ži­nai tęs­tis. Tai nė­ra konst­ruk­ty­vūs, o la­biau – tuš­ti bal­sai. Jie su­ren­ka neap­sisp­ren­du­sius žmo­nes, to­kių, kaip ma­to­me, yra pa­kan­ka­mai daug. Nag­lio Pu­tei­kio koa­li­ci­ja rin­ko tuos pa­čius bal­sus, nors N. Pu­tei­kis ir aiš­ki­no, kad tai – tei­sin­gu­mo bal­sai. Di­de­lė jų klai­da bu­vo re­gist­ruo­ti koa­li­ci­ją, o ne par­ti­ją.

Dar­bo par­ti­ja su­ge­bė­jo nie­ko ne­nu­veik­ti sa­vo ideo­lo­gi­jos sri­ty­je – nei pa­skelb­ti pub­li­ka­ci­jų, nei ty­ri­mų, nei įtrauk­ti nau­jų žmo­nių, nei su­kur­ti kai­rių­jų li­be­ra­lų ju­dė­ji­mą. Nie­ko ne­bu­vo pa­da­ry­ta, to­dėl pa­ka­sy­nos yra lai­ku ir neat­šau­kia­mos.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kal­bi­no Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ