MOKYTOJA IŠ DVARGALIŲ

Liucija ir žydų turtai

Liucija Milišiūnienė – biržietė Šidlaitė, bet didesniąją gyvenimo dalį ji praleido uošvijoje, Dvargaliuose. O vaikystė prabėgo Biržuose. Kiek vaikų tada lakstė! Šeimos didelės, tad, nors Liucytė augo vienturte, bet draugių jai netrūko. Geriausia vaikystės draugė buvo Paulytė. Paulytės šeima taip pat buvo didelė. Vyriausias Paulytės brolis, sklido kalbos, galimai susijęs su žydų netektimis. Vargšų žydų turtą suveždavo į didžiule spyna rakinamą patalpą. Paulytės mama ten dažnokai nueidavo ir namo parsinešdavo tai vieną, tai kitą daiktą. Apie tai Paulytė pasidžiaugė Liucytei ir pasiūlė kartu nueiti, bei kokį patinkantį daiktelį parsinešti namo. Liucytei pasiūlymas tiko, nes jų šeima gyveno labai vargingai. Užėjus ir pamačius gražiausias patalynių krūvas, nuostabius audinius, įvairius žydų rakandus, Liucytė negalėjo atitraukti akių. Bet labiausiai į akis krito nedidelė pinta dėžutė. Širdelė jautė, kad negerai elgiasi, bet iš rankų dėžutės nepaleido. Taip, graužiama sąžinės, nešina šia dėžute, mergaitė grįžo namo. Greitai dėžutę pastebėjo mama ir iš kart suprato iš kur ji. „Ir tuuuu? Tu irgi? Tu parsinešei? Iš ten?“ – be galo griežtu, tarsi plieniniu, balsu suriko Liucytės mama. Liucija labai susikrimtusi papasakojo, kad Paulytė su mama ėjo ir ją pasivadino kartu. Tada mergaitės mama griežtai įsakė atlikti du dalykus: dėžutę nunešti ten, iš kur paėmė, o su Paulyte nebepalaikyti jokių draugysčių. Liucytė neprieštaraudama viską atliko.

Liucija sako, kad nušautų ar nukankintų žmonių lavonų, numestų gatvėse ar prie bažnyčios taip pat nematė rūpestingos mamos dėka. Ji prisakė, kad nedrįstų eiti ir spoksoti. „O jei netyčia pamatysi gulintį ant grindinio, apeik dideliu ratu“,- buvo įsakyta. Taip pat perspėjo, kokiomis gatvėmis nevaikščioti ir į gimnaziją žingsniuoti visai kitu keliu.

Tik mamutės neišgąsdinkit

Praslinkus keleriems metams, Paulytės brolis pakviečia Liuciją į išleistuves kariuomenėn. Tokia tada buvo „mada“, kad išeinančius tarnauti į kariuomenę, išlydėdavo visi draugai. Mat, nebuvo aišku, į kurią „plačiosios tėvynės“ kraštą išsiųs tarnauti. Neaišku, ar gyvas ir sveikas grįš namo: armijoje visko atsitikdavo...

Sekančią dieną, po išleistuvių, saugumas iškviečia Liuciją pasiaiškinti. Už ką? Kodėl? Liucija nieko nesupranta. Pasirodo, kad tą naktį kažkas mieste išplatino propagandinius lapelius prieš tarybinę valdžią. Liucija ginasi, kad nieko apie tai nežino. Pranešus, kad jos namuose bus atliekama krata, Liucija pasibaisėjusi paprašo: „Jei reikia – darykit. Tik mamutės neišgąsdinkit...“ Kratą padaro. Išpurto kiekvieną kambario centimetrą, bet nieko įtartino neranda. Ką gi ten ras? Liuciją niekur pirštų nekiša. Ji saugo Mokytojos reputaciją.

Pionieriškas kaklaraištis

Liucija, baigusi kursus, dirbo mokytoja. Buvo veržli, darbšti, pareiginga ir puiki organizatorė. Mokyklos direktorius, pastebėjęs šias merginos savybes, įpareigojo ją dirbti pionierių vadove. Mergina nesipriešino: jai patiko būti apsuptai vaikų, su jais bendrauti ir dirbti.

Tuo metu mergina draugavo su Lapinsku, kuris turėjo įdomią praeitį: miške partizanavo, o paskelbus, kad norintys sugrįžti į normalų gyvenimą nebus baudžiami, iš miško grįžo į savo kaimą. Bet ryšius su partizanais palaikė.

Po pionierių sueigos, nespėjus Liucijai net raudono pionieriško kaklaraiščio nuo kaklo nusirišti, atėjo pas ją į svečius „kavalierius“ Lapinskas. Jiems kambaryje besišnekant, visuose languose sužvilgo atstatyti partizanų šautuvai. Lapinskas išbalo, kaip popierius ir sušnypštė: „ Neatsisuk ir atsargiai nusirišk kaklaraištį“. Mergina taip ir padarė, o „kavalierius“ išlėkė lauk pas partizanus. Turbūt, šautuvais norėta tik pagąsdinti jaunąją pionierių vadovę? Jei norėtų nušauti, turbūt eitų nakčia. Tačiau nuo to laiko Liucija su Lapinsku draugystę nutraukė. „Buvau išdidi ir principinga...“ – sako Liucija, prisiminusi tuos laikus.

Portretas

Mo­ky­to­jau­jant Smil­gių mo­kyk­lo­je, at­si­ti­ko toks įvy­kis: iš ry­to Liu­ci­ja, atė­ju­si į sa­vo kla­sę, pa­ste­bė­jo pa­ka­bin­ta­me „va­do“ po­rtre­te iš­dur­tas akis. Tik­ras siau­bas! Už to­kį „va­do“ po­rtre­to iš­nie­ki­ni­mą bu­vo ga­li­ma už­si­tar­nau­ti ka­lė­ji­mą, trem­tį, o gal net blo­giau. „Kas tai pa­da­rė? — su­jau­din­ta pa­klau­sė sa­vo auk­lė­ti­nių. — Kas da­bar bus? Man? Jums?“. Kla­sė­je — mir­ti­na ty­la. Ką da­ry­ti, ką da­ry­ti? Liu­ci­jos gal­vo­je su­šmė­ža­vo iš­ga­nin­gas spren­di­mas. Nu­ka­bi­no tą po­rtre­tą, su­si­lanks­tė ir įsi­dė­jo į ki­še­nę. O auk­lė­ti­niams pa­lie­pė: „Ei­siu į Bir­žus. Gal kny­gy­ne gau­siu to­kį pat po­rtre­tą. Jū­sų kla­sė­je man — tre­čio­ji pa­mo­ka. Ga­liu vė­luo­ti, o jūs sė­dė­kit ir ty­lė­kit. Kad nė krust!“

Pa­li­ku­si iš­si­gan­du­sius vai­kus, pės­tu­te žie­mos me­tu, iš Smil­gių mo­kyk­los ji pa­trau­kė į Bir­žus. Bė­go bėg­te. Juk tu­rė­jo su­spė­ti į tre­čią­ją pa­mo­ką. Užt­ruk­ti ne­va­lia. Vi­sa lai­mė, kad Bir­žų kny­gy­ne ga­vo po­rtre­tą, bėg­te grį­žo į Smil­gius. Aiš­ku, vė­la­vo. Nie­kam neužk­liu­vo, nes auk­lė­ti­niai kla­sė­je sė­dė­jo taip ty­liai, tar­si jų nė ne­bū­tų. Tik­ra lai­mė, kad vis­kas bai­gė­si lai­min­gai ir nie­kas iš val­džios ne­su­ži­no­jo..

Prisiminimų gijos

Šnekamės su ponia Mokytoja jos sūnaus Jurio ir marčios Kristinos jurtoje. Prisiminimais vėl ir vėl grįžta į praeitį. Į vaikystę ir jaunystę. Į tuos laikus, kurie labiausiai įstrigę. Štai, tėvelio pasiūtas pirmasis odinis kamuolys. Žaidimai gatvėje su kamuoliu. Permesta kartis ir tėvelio pagamintas kamuolys – štai ir tinklinis. Vaikai stebėjosi tėveliu: koks jis geras, ir kamuolį pagamino, ir pats kartu žaidžia. Tuomet buvo tradicija švęsti ne gimtadienius, o vardadienius. Ir Liucytė švęsdavo. Mama vis primindavo, kad į vardadienį būtinai pakviestų savo klasės auklėtoją. Ji buvo piešimo mokytoja. Gal labai Liucytei sekėsi piešti? Neee...jai, kaip ir visiems vaikams, labiausiai patiko fizinio lavinimo pamoka. Gimnazijoje merginai veiklos netrūko. Dalyvavo įvairiose veiklose: dainavo chore, šoko tautinius šokius, vaidino.

Didžiuliame bityne kantriai triūsia mokytojos Liucijos bitės. Liucija darbštumu nenusileidžia savo bitelėms. Nors sulaukusi devyniasdešimt metų (greit švęs devyniasdešimt pirmuosius), vis dar kruta bityne. Rodos, medunešis baigėsi, bet darbų netrūksta. Pavyzdžiui, tvarko bičių korių rėmus.

Baigiantis pokalbiui mokytoja iš Dvargalių pareiškia: „ Buvau labai gyvenime užsiėmusi. Patiko. Kiti tuo naudojosi ir dažnai savo darbų naštą užkraudavo man. Nors buvau pionierių vadovė, bet „partinė“ (komunistė), niekada nebuvau“.