Naujausios
KOMENTARAS
Mokame už melą, broką ir cinizmą
Birutė VAIČIULEVIČIENĖ
Nelabai sukame galvas dėl to, kad esame orumo stipriai stokojanti tauta. Jei jo mums netrūktų, dėl lovio nelėktume iš Lietuvos, nepadlaižiautume valdžioms (tas padlaižiavimas dabar mums jau atsirūgsta).
Jei būtume orūs, mums niekas neišdrįstų pasiūlyti tapti anoniminiais skundikais arba dėl duonos kąsnio parduoti savo įsitikinimus ir principus.
Kodėl mes, turėdami vienintelį gyvenimą, turėtume jį pratupėti susigūžę ir tuo savo susigūžimu prisidėti prie nūdienos destrukcijos? O gal tokiu atveju mes manome esantys labai geri žmonės — jokio tiesesnio ir atviresnio žodžio ( kad tik sau nepakenkus, neužkliuvus).
Faktai rodo, jog esame tapę ir nelogiškų, paradoksalių sprendimų aukomis ar bendrininkais. Todėl vertėtų analizuoti ir priešintis
Pavyzdžių, kaip elgiasi valdžia — į valias.
Suprantame, partijos yra vienas iš pagrindinių demokratinės valstybės elementų. Ir mokesčių mokėtojai kasmet joms moka milijonus litų. Praėjusiais metais partijoms skirta net 12,41 milijono litų. Beje, pavyzdžiui, 2003 metais jos gavo tik 483 tūkstančiai litų. Pinigų daugiau, bet ar jos dirbo geriau, negarsėjo visokiais skandalais? Deja.
Prieš rinkimus visos partijos prižada kalnus gerų darbų, bet pažadai greitai pamirštami, o mes, rinkėjai, visą kadenciją turime klausytis, kaip Seimas riejasi dėl kėdžių ir interesų.
Taigi partijoms mes mokame už melą, begalinį įžūlumą ir cinizmą.
Turbūt daugelis prisimena gražius ankstesnių valdžių pažadus ne tik mažinti biurokratų skaičių, bet ir į svarbiausius šalies postus sodinti specialistus.
O koks rezultatas?
Aplinkos ministerijai vadovauja statybininko inžinieriaus kvalifikaciją turintis asmuo — Gediminas Kazlauskas.
Krašto apsaugos ministerijai vadovauja gydytoja pediatrė Rasa Juknevičienė. O Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo geodezininkas inžinierius Algis Čaplikas. Kadangi jis jau prisivadovavo, dabar jį pakeitė kitas ministras — Raimondas Šukys, teisininkas.
Susisiekimo ministerijos vadovas Eligijus Masiulis yra baigęs politologo studijas.
Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis yra matematikas, o Žemės ūkio ministerijos vadovas Kazimieras Starkevičius turi bibliotekininko bibliografo kvalifikaciją, vėliau baigė teisės mokslus.
Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis yra žurnalistas, o Kultūros reikalų ministras Remigijus Vilkaitis — aktorius.
Iš 14 ministerijų tik keturioms vadovauja adekvačios kvalifikacijos specialistai. Kai taip yra, sunku patikėti, jog daugumai ministrų yra iki niuansų suprantamos sritys, kurioms jie vadovauja ir daro politiką visos šalies mastu.
Melas ar ne melas, kai valdžia sako remianti smulkųjį verslą, o faktiškai jį smaugia. Štai dar vienas pavyzdys. To paties geodezininko dabar jau buvusio sveikatos apsaugos ministro Algio Čapliko įsakymu, kirpimo, grožio procedūrų ir panašių paslaugų verslininkams uždrausta užsiimti tokia veikla administracinėse, gyvenamosiose patalpose, jos turinčios būti ūkinės — komercinės paskirties. O tai reiškia, jog daugelis tokių kabinetų turėtų užsidaryti.
Pasipylė pažeidžiamiausių verslininkų sluoksnių skundai. Ūkio ministerija suabejojo sveikatos ministro įsakymo pagrįstumu. Ir štai dabar abi ministerijos turi darbo. O jūs, mokesčių mokėtojai, mokėkite jiems už broką.
Taigi vienas paradoksas, kai ministerijai vadovauja ne specialistas, pagimdė kitą paradoksą — mokesčių mokėtojai turi mokėti už broko ištaisymą, o kaltų iš ano ešelono tradiciškai nebūna. Be to, kai taip dirbama, ar kada nors galima tikėtis mažesnės biurokratų armijos?
Neišspręstų, neteisingai išspręstų , tiesiog piktybiškai nesprendžiamų gyvenimo sričių apstu. Juk mes ligi šiol mokame galvažudžiams už jų „gerus“ darbelius.
Mokame valdininkams už jų penktadieninius pasišėliojimus. Pabandykite juos penktadieniais surasti darbo vietose, arba tada, kai įstaigoje nėra vyriausiojo vado. Nes tai kastai penktadienis yra atsipalaidavimo, paskaitų, išvykų į svečius, visokių tobulinimosi kursų diena. Ir šventa.
Bet klausimų klausimas yra toks. Kodėl Ministrų kabineto darbų gijos niekaip nesuaudžiamos į vieną raštą, ir mes neturime šalies vystymo strategijos? Kadangi vyriausiasis audėjas dar niekaip neįvaldo amato ar nesuvaldo staklių (yra per silpnas ar piktybiškas?), mes verčiami būti paradoksalių sprendimų ar savieigos liudininkai.
Bet gyvenimas tai vienintelis, mielieji.