Me­tų at­ra­di­mas. Šven­tės ant Rin­kuš­kių-Juo­de­lių pi­lia­kal­nio (Vel­nia­kal­nio)

Pi­lia­kal­nių me­tais (2017 m.) pi­lie­tiš­kų ir ini­cia­ty­vių žmo­nių dė­ka at­gi­męs už­mirš­tas ir ap­leis­tas kam­pe­lis vir­to trau­kos cent­ru. Vi­si, ku­riems jau pa­bo­do pil­kas šven­ti­nių mies­to ren­gi­nių sce­na­ri­jus, sku­ba­me į gam­tos prie­globs­tį. Čia, ant pi­lia­kal­nio mū­sų šir­dys at­si­gau­na švęs­da­mos jo­ni­nes, žo­li­nes ir ki­tas šven­tes. Šiais me­tais pri­gi­jo dar vie­na gra­ži tra­di­ci­ja – rin­ko­mės į Bal­tų vie­ny­bės die­ną. Šis kam­pe­lis la­bai tin­ka šven­tėms. Ant šio pi­lia­kal­nio skam­ba su­tar­ti­nės, gau­džia ra­gai, dū­sau­ja sku­du­čiai... Vel­nia­kal­nio vel­nių kom­pa­ni­ją kas­met pra­tur­ti­na nuo­tai­kin­gi va­bal­nin­kie­čio tau­to­dai­li­nin­ko dro­žė­jo Vi­do Ja­tu­le­vi­čiaus vel­niu­kai. Šiais me­tais čia jų su­si­bė­go vi­sa vel­niš­ka šei­my­nė­lė. Ne­rei­kė­tų Vel­nia­kal­nio vel­niais la­bai pik­tin­tis. Juk vel­nias lie­tu­vių mi­to­lo­gi­jo­je ne vi­sa­da toks ir blo­gas. Kai kal­ba­ma apie ne­tei­sy­bę, ne­ly­gy­bę, iš­nau­do­ji­mą, ten, kur, ma­tyt, ne­bu­vo ti­kė­tą­si Die­vo pa­gal­bos, vel­nias sto­vė­jo žmo­gaus pu­sė­je: jis po­no pa­čią ar pa­tį po­ną, po­no že­mę pra­dan­gi­na, tur­tus žmo­gui ati­duo­da ir pa­de­da varg­šui pra­si­gy­ven­ti. Nors pa­si­tai­ko ir at­virkš­čiai – vel­nias ga­li įlis­ti į žmo­gų ir jį ap­sės­ti. Vel­nio ap­sės­tas žmo­gus širs­ta, bū­na la­bai pik­tas, iš­di­dus, kei­kia­si, dras­ko­si ir el­gia­si taip, kaip anks­čiau nė­ra da­ręs.

Ge­no­vai­tė ir Pet­ras La­pė­nai, Sta­sys ir Bi­ru­tė Tus­kos, An­ta­nas ir Ka­zi­mie­ra Ša­tai