Naujausios
Lietuvos parsivežti
Vladas Vertelis
Būtina važiuoti į Tolminkiemį, į Karaliaučiaus kraštą, nes ten Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Liudvikas Rėza, Vydūnas, didelis būrys kitų lietuvininkų šviesuolių, mūsų raštijos šaknys, moderniosios valstybės ir kultūros mazgai mazgeliai.
Ir dėl to — kad ne iš knygų, pasakojimų, ne iš diskusijų už apvalaus stalo sužinotum, suprastum, kad žmogui sava žemė reikalinga gal ne kaip oras, o kaip imunitetas nuo sunkių ligų, kad be laiko neiškeliautum.
Ir — pamatytum, o ne tik raštuose perskaitytumei, kaip žemės lopas be savo tautos tampa teritorija.
Dar ir dėl to, kad po keliolikos valandų toje žemėje taptum truputėlį kitoks.
Taip kalbėjo šiauliečiai kultūrininkai, aptvarkę Tolminkiemio bažnytėlės aplinką, šalia esančius kapus, klausęsi Karaliaučiaus krašto lietuvių mokinių koncerto, rašytojų iš Lietuvos, pabraidę po K. Donelaičio gimtųjų Lazdinėlių vietoje gerokai ūgtelėjusį ąžuolyną.
Važiavę pirmąkart sakė: grįžtam kitokie.
Gražūs tie Karaliaučiaus lietuviukai: pradinukai ir vyresni. Kaip ir šiapus Nemuno: dažno rankose mobilieji telefonai, fotoaparatai. Drąsūs, triukšmingi, smalsūs (Kodėl čia žmonės: aštuoniasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai, jaunesni, žilagalviai ir su lazdelėmis — ravi, pjauna, veža?)
Gražus ilgas koncertas. Žodžius lydi mažesnis ar didesnis tarties akcentas, bet sklandžiai, gerai išmokus, sunkiai padirbėjus. Ir rusiškai įtikinamai skamba lietuvių klasikų mintys.
Kas esate, būrelio vaikų klausia Šiaulių universiteto profesorius Vytenis Rimkus.
„ Русско литовцы“ (Rusijos lietuviai) iškart atsako. Lietuviškai nekalba, sako, truputį supranta, pavardės daugelio — lietuviškos. Kaip ir Amerikoje, Australijoje išgirsime: American Lithuanians, Australian Lithuanians ( Amerikos, Austarlijos lietuviai).
Po kelerių metų pakils Irish Lithuanians, Scandinavian Lithuanians ( Airijos, Skandinavijos lietuviai).
„Per pastarąjį dešimtmetį užaugo lietuviukų karta, kurios noras mokytis lietuvių kalbos gerokai atvėsęs. Šiuo metu nesuskaičiuojama nė dviejų šimtų galinčių mokytis lietuviškai“, — apie Karaliaučiaus kraštą knygoje “Karalių miestas be karalių“ rašo filosofas Arvydas Juozaitis.
Dvejopi jausmai po koncerto bažnytėlėje. Džiugu ir graudu.
Profesorius Vytenis Rimkus, stiprybės sėmėsis ir tolerancijos mokėsis Sibiro tremty ir lageriuose, yra didesnis optimistas: kas gali pasakyti, kur veda globalūs vieškeliai, gal apsukę ratą jie atves prie gimtosios upės.
Gamta senojoje prūsų žemėje grįžta atgal. Atkariauja hektarą po hektaro, naikina kažkada buvusios civilizacijos vis dar pėdsakus ir kolonistų per dešimtmečius paliktus ženklus: apleistus namus, fermas, karines bazes ir poligonus. Polderiai — žemumų laukai — virto pelkėmis.
Minėtoje A. Juozaičio knygoje sakoma: „Šiuo metu nėra Europoje, ypač jos centre, kitos politiškai apibrėžtos teritorijos, kurioje gamta būtų susigrąžinusi sau pirmykštės valdovės sostą“.
Nereikia važiuoti į radiacija užterštą ir žmonių apleistą Černobylio zoną, pravažiuokim kaimyninės teritorijos keliais. Teritorija, kurioje nebėra žemės ūkio, per 80 proc. gyventojų susispietę keliolikoje miestų.
Žmonės ir po kelis dešimtmečius praleidę taške, kur baigiasi pasaulis ( nuo Vladivostoko iki Kaliningrado), taip ir neišmoko gyventi, kaip savo žemėje, gal ir niekada nemokėjo, gal ir negalėjo išmokti, todėl žemė virto teritorija, anklavu, kur kunkuliuoja tautų katilas.
Tačiau pasilenkęs prie Tolminkiemio žemės grumsto, žolės kuokšto supranti, kiek daug čia Lietuvos.
Daug jos gali surasti ir Gudijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, o grįžęs namo daugiau Lietuvos atrandi ir šalia Šiaulių ar Vilniaus.