Naujausios
Lietuvos ebola – pragertas gyvenimas
Regina MUSNECKIENĖ
Viena lyduvėniškė sodybos kieme pastatė kryžių. Ant jo užrašė: „Už blaivią Lietuvą“. Gatvės girtuokliai ėmė mėtyti akmenis jai į langus. Karas tęsėsi keletą metų. Kaimynai jautėsi įžeisti dėl tokio užrašo. Nes dauguma jų buvo stiklelio mėgėjai.
Išgerti, pajusti svaigulį, euforiją – pagrindinis ir vienintelis daugelio kaimiečių džiaugsmas. Ne tik Lyduvėnuose. Tokių kaimelių, kur trečdalis šeimų geria ir mušasi, patenka į areštinę, grįžę vėl geria, yra kiekviename rajone. Girtavimas tapęs norma. Į negeriantį ir prieš alkoholį pasisakantį mėto akmenimis.
Girtavimas Lietuvoje paplitęs nelyginant ebolos virusas Afrikoje. Tik mirtis nuo jo lėtesnė ir ilgesnė.
Budraičiuose gyvenanti ekonomistė Justina Viržintienė skaičiuoja, jog vien jų kaime yra koks penkiolika – dvidešimt juodai geriančių vyrų. Juos vadina kruvinais girtuokliais.
Buvo dar daugiau. Bet vieni jau mirė, kiti guli ligos patale. Tie, kurie dar paeina, toliau geria. Kiek tuo virusu užsikrėtusių susidarytų per visą Lietuvą! Dešimtys tūkstančių. Vyrai žūsta tarsi kare.
„Ir niekas dėl to nepriima jokio sprendimo. Apie tai nekalba valdžios viršūnės tarsi problemos nebūtų. Nesu girdėjusi, kad girtavimo klausimą svarstytų bent vieno Lietuvos rajono Taryba. Jie svarsto tik statybų reikalus, dalija pinigus, sprendžia klasių komplektų klausimus. Bet nemato nelaimėlio kaimo žmogaus ir skaudžios jo problemos, – apgailestavo visą gyvenimą kaime praleidusi J.Viržintienė. – Kova su šiuo virusu palikta pavargusioms kaimo bobelėms, kurioms ir taip reikia pasirūpinti vaikais, atlikti visus buities darbus, apliuobti gyvulius, aprūpinti girtuoklį vyrą ir dar kentėti jo smurtą.“
Justina globoja vieną socialinės rizikos šeimą. Moteris sulysusi kaip šakaliukas. Atvažiuoja iš atokaus kaimelio, vaikus užsisodinusi ant dviračio.
Justina jai stengiasi atstoti motiną. Įdeda maisto. Vieną vakarą atbėgo vėlai vakare. Vyras dvi savaites šlaistėsi Kaune. Grįžęs po daugiadienių išgertuvių išvarė žmoną iš namų. Savivertę visai praradusi moteris rauda: „Kas dabar mane priims gyventi? Su dviem vaikais. Kam aš reikalinga?“
Pasigodojusi vyresnei draugei, jau sutemus, sėda ant dviračio ir važiuoja kelis kilometrus namo. Gal vyras susimylės, gal atleis nebūtą jos kaltę? Juk vaikai visą dieną nevalgę.
Tytuvėnuose girtuoklis vyras nuolat mušdavo savo sugyventinę. Moteris vaikščiodavo „pagražinta“ mėlynėmis. Niekas jo už tai nebaudė. Kartą primušė pas kaimynus vasaroti atvažiavusią viešnią. Tuomet suėmė. Iškėlė baudžiamąją bylą.
Dabar seniūnijų komisijos neskiria girtuokliams pašalpų. Tačiau smurto artimoje aplinkoje nemažėja. Girti vyrai muša savo motinas, tėvus, vaikus, žmonas, sugyventines. Kartais ir smurtautojai, ir aukos būna vienodai girti. Moterys iš pradžių geria norėdamos įtikti savo vyrams, paskui pamėgsta stiklelį taip, kad be jo negali.
Iš kur jie gauna pinigų? Labai „ištroškus“, pasirodo, užtenka ir kūrybingumo, ir darbštumo. Paskaldo kam nors malkas. Pamelžia karvę. Atima iš pensininkų tėvų. Sušelpia pašalpas dar gaunantys draugai.
Negeriančios moterys ilgainiui pavargsta rūpintis girtuokliu ir smurtautoju. Juos palieka. Penkiasdešimtmečiai grįžta pas savo motinas. Sengalvėlės priglaudžia. Negi išvarys savo vaiką? Vėl iš naujo tampa pražilusių savo vaikų maitintojomis.
Vienas mažo miestelio gyventojas pasikorė, kai motiną išvežė ir paguldė į ligoninę. Nesugebėjo be jos gyventi.
Jaunoji girtuoklių karta jau nebeturės ir sengalvėlių maitintojų. Jie – vaikai šeimų, pragėrusių savo gyvenimą. Svetimi jų vengia. Giminės niekina. Vienintelis prieglobstis – seniūnijos socialinė darbuotoja.
Ir smurtaujantis girtuoklis vyras... Deja. Dėl jo girtuokliavimo ir silpnos savo valios „rizikine“ tapusi moteris priima ir tokią jo „meilę“, nes įsitikinusi, kad kitokios iš niekur nesulauks.
Ir policijai skųstis ji nenori. „Kas iš to? – nusivylimo neslėpė viena su smurtu ir vyro girtavimu bandžiusi kovoti moteris. – Išsivežė, išblaivino. Rytą parvežė, pakratė po durimis. Išrašė kvitą. Už naktį blaivykloje turėjome sumokėti 71 litą. Kad galėtume sumokėti, dar turėjome važiuoti į Kelmę. Sumokėti banke. Nunešti kvitą į policiją. Praradome trečdalį pašalpos. Geriau jau tą naktį būtų davęs man į „plutą.“ Paskauda, paverkiu kampe, rytą išsiblaivo ir ramu bent kelias valandas. Šį tą nuveikia šeimos labui, kol vėl neprisigeria.“
Policijos pareigūnai tvirtina, jog smurto artimoje aplinkoje įstatymas drausmina agresyvius vyrus, deja, kartais ir moteris. Nors pora ir susitaiko, smurtautojo kaltė niekur neprapuola. Pirmą kartą jis nenubaudžiamas. Jeigu paleidžia į darbą kumščius dar kartą, tenka atsakyti už abu nusikaltimus. Susidūrusieji su policija bijo kelti ranką prieš žmoną, sugyventinę ar vaikus.
Kai Kelmės rajone svečiuojasi kitų rajonų kaimo bendruomenės, su pavydu kalba apie Šaukėnų psichiatrijos ligoninę. Prašo tos ligoninės adreso. Atveš gydyti „latriukus“ savo artimuosius.
Kelmės rajono bendruomenių aktyvistės tuo klausimu taip pat – kategoriškos. Girtuoklius reikia gydyti per prievartą. Be jų pačių sutikimo. Pasirašytų žmona, sugyventinė ar kaimynai. Išvežtų, išvalytų kraują, „pašertų“ antidepresantais. Gal kitaip pažvelgtų į gyvenimą?
Deja, karčios patirties turinti Stefutė atremia: „Vežiau į Šaukėnus savo Petrą. Pakeitė visą kraują. Išvalė organizmą. Gyveno ligoninėje kaip ponas. Gavo švarią lovą, valgį ir vaistus. Po parką vaikščiojo. Sugrįžęs lankė anoniminių alkoholikų grupę. Džiaugėsi visa giminė. Buvau laimingiausia moteris pasaulyje. Turėjau negeriantį, protaujantį, atsakomybę jaučiantį vyrą.
Laimė truko tol, kol nesutiko senų draugų. Tie ėmė priekaištauti. „Petrai, kaip čia dabar? Tu mus išdavei? Tai ką mes tau ne draugai?“ Ir vėl pradėjo įrodinėti draugams savo draugystę...“
Taigi, apėjome ratą ir vėl grįžome prie akmenimis aplaidyto blaivybei pastatyto lyduvėniškės kryžiaus. Ką daryti, kai aplink tiek daug užsikrėtusiųjų lietuviška ebola – pragerto gyvenimo virusu?
Ar įmanoma atkovoti kiekvieno gyvenimą atskirai? Ar problemą spręsti kompleksiškai?
Dvylika žingsnių, dvylika tradicijų. Tokią psichologinę pagalbą alkoholikams ir jų šeimų nariams siūlo „Alanon“ ir kitos prie bažnyčių įsikūrusios grupės. Deja, jas lanko tik po tris – keturis žmones. Patys valingiausieji, dar gebantys patys stotis ant kojų.
Jau minėta Justina Viržintienė sako, jog kiekviena bendruomenė privalėtų turėti sąrašą geriančiųjų asmenų, taip kaip turi sąrašą tų, kuriems priklauso europiniai miltai ir makaronai.
Tokie sąrašai turėtų būti ir parduotuvėse, kad latriukams nebūtų parduodamas alkoholis.
„Jie negali turėti jokio kontakto su pinigais. Suprantu, jog visus aprūpinti produktais ir kontroliuoti, kad tų produktų neparduotų, socialinėms darbuotojoms būtų nepakeliamas krūvis. Turėtų padėti bendruomenė. Moterys – savanorės. Aš pasiryžusi dirbti savanore. Jeigu išgelbėčiau bent kelis paslydusius, galėčiau savimi didžiuotis.
Juk ir tas pijokas yra Lietuvos žmogus. Paslydo ne be priežasties. Gal neteko darbo? Gal pasijuto niekam daugiau nereikalingas tik butelio draugams? Gal nežino ką veikti, nors turi dar sveikas kojas ir rankas?“
Įdomi savanorystė – traukti iš alkoholio liūno prasigėrusius vyrus. Gal bendruomenės moterims padėtų ir iš svetur atvykę negeriančių kraštų vyrai? Jeigu, žinoma, būtų identifikuota pragerto gyvenimo problema ir pradėta spręsti valstybiniu lygmeniu.