Naujausios
Lotyniškas mokslinis jo vardas – Matthiola – šitaip leukonija pavadinta XVI a italų botaniko ir gydytojo P. A. Mattioli garbei. Priklauso didžiulei bastutinių (kryžmažiedžių) šeimai. Gentyje apie 50 rūšių. Gamtoje natūraliai auga Viduržemio jūros regione (gretimuose Europos, Mažosios Azijos, Afrikos rajonuose). Tai vienmečiai ar daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau puskrūmiai. Stiebai statūs, 20–80 cm aukščio, šakoti; pliki ar su pūkeliais. Lapai ištisiniai, pailgai lancetiški, lygiakraščiai ar dantyti. Žiedai rausvi, alyviškai violetiniai, balti ar gelsvi, kekės ar varpos formos žiedynuose, dažniausiai tuščiaviduriai.
Ne visos leukonijų rūšys persikėlė į gėlynus. Mėgiama ir dažniausiai auginama – dviragė (M.bicornis), pas mus labiau žinoma vakarinės ar kvapiosios leukonijos vardu. Išeivė iš Graikijos bei Turkijos. Tai vos 40–50 cm ūgio gėlė su plonais, stačiais ar išdrikusiais, nelabai tvirtais stiebais, smulkiais siaurais, linijiškais lapais. Žiedai nedideli, alyviškai žalsvai rausvi, neišvaizdūs; skleidžiasi tik vakare. Gėlė auginama dėl labai stipraus saldžiai aitraus, svaiginančio aromato, kuris ramią naktį juntamas toli aplinkui. Dieną augalas visai nepastebimas: žiedai užsiskleidžia, o aromatas pranyksta. Gegužę pasėjus tiesiai į dirvą, pražysta vasaros viduryje ir žydi iki pat rugsėjo. Sėkladėžė – ilga plona apvali ankštis su dviem rageliais gale – todėl toksai ir rūšies pavadinimas.
Pilkosios (M.incana) leukonijos aromatas dar saldesnis, švelnus, be aitraus, akis graužiančio raguotosios prieskonio. Šios gėlės stiebai statūs, kartais šakoti, 20–80 cm aukščio. Lapai pailgai lancetiški ar tiesūs bei siauri, kartais atvirščiai kiaušiniški; pliki ar pūkuoti; šviesiai ar tamsiai žali arba pilkšvi. Yra keletas skirtingų pilkosios leukonijos atmainų: rudeninė (var.autumnalis), žiemojanti (var.hibema) bei vasarinė (var.annua). Pastaroji ir nusipelnė visuotinės gėlininkų meilės. Pilkosios leukonijos žiedai taisyklingi, tuščiaviduriai ar pilnaviduriai, įvairiausių atspalvių, po 10–60 įvairaus tankumo, ilgio bei formos kekėse. Paprastieji žiedai sudaryti iš 4 žiedlapių ir žydi 4–5 dienas; pilnaviduriai – iki 70 žiedlapių, o žydėjimas tęsiasi iki 3 savaičių. Tiesa, tuščiaviduriais žiedais žydintys individai mažai dekoratyvūs. O pilnaviduriai, nors ir labai gražūs, visiškai nemezga sėklų, todėl neverta skubėti išrauti neįtikusių augalų. Paprastai net iš pačių geriausių pilkosios leukonijos sėklų išaugintų daigų ženkli dalis būna tuščiaviduriai (brangesnių, modernesnių veislių pilnaviduriškumo procentas didesnis). Laimei, yra keletas gudrybių, leidžiančių iš anksto nuspėti, kokie bus būsimieji jūsų augalai. Daugiausia „pilnavidurių“ sėklų išaugina patys silpniausi, labiausiai suvargę augalai su trumpomis, apvaliomis, prie stiebų prisiglaudusiomis ankštelėmis. Iš plokščiose, ilgose, raguotose ankštarėlėse išaugusių sėklų nauji augalai bus tuščiaviduriai. Daugiau pilnavidurių daigų sulauksime iš karštą bei sausą vasarą surinktų sėklų. O štai pertręšti augalai mėgsta veisti tuščiavidurius palikuonis. Sėjinukų atranką galima atlikti ir pavasarį. Sudaiginę sėklas staiga kelioms dienoms sumažinkime kambario temperatūrą iki 6–8°C – netrukus pastebėsime daigelių skirtumus. Vienų pirmieji du netikri lapeliai bus kiek išblyškę, o likusiųjų ryškiai žali. Galite būti tikri: pastarieji pražys tuščiaviduriais žiedais – jei norite, galite iškart juos išrauti.
Kad pilkoji leukonija skleistųsi ne rudeniop, o gerokai anksčiau, jos sėklas būtina jau kovą – balandį pasėti į dėžutes ir iki sudygs (6–10 dienų) laikyti 20 laipsnių temperatūroje. Vėliau temperatūra sumažinama iki 8–12°C, nes šiltesnėje patalpoje daigeliai gali ištįsti. Ūgtelėjusius (2–4 tikrųjų lapelių fazėje) išpikuojame į dėžutes, o dar po kurio laiko persodiname į pavienius vazonėlius. Jei sėjinukus palaikysime šaltame inspekte ir užgrūdinsime, jiems bus nebaisios ir -5°C šalnos. Tačiau jei auginsime kambaryje ar šiltnamyje, į dirvą perkelkime tik tuomet, kai praeis šalnų pavojus. Sodindami nesutankinkime: augalai juk dar šakosis; rečiau pasodinti (20–30 cm atstumu vienas nuo kito) bus gražesni ir sveikesni. Pilkosios leukonijos visą sezoną reguliariai tręšiamos žydinčioms gėlėms skirtomis, mažai azoto turinčiomis trąšomis. Azoto perteklius gėlėms gali būti pražūtingas: leukonijos ne tik ištįs ir suglebs, tačiau ir taps imlios įvairiausiems šaknų bei lapų puviniams. Ligų protrūkį skatina ir pernelyg gausus laistymas. Tačiau derėtų vengti ir kito kraštutinumo, niekuomet neleisti išdžiūti augalo šaknims. Leukonijas puola ir kenkėjai: jas apgraužia sprakšiai, kopūstinuko vikšrai.
Kadangi pilkoji leukonija nėra „lengvas“ augalas, paprasčiau vasaros pradžioje jų įsigyti jau paaugintų ir iškart pasodinti tiesiai į lysvę. Deja, nemaža dalis tokių gėlių pražys tuščiaviduriais, mažai dekoratyviais žiedais. Skirtingai nei turguje, parduotuvėse neretai užtiksime jau žydinčių leukonijų – atrodo, tikrai neapsigausime. Deja, jos paprastai būna pasodintos į per mažus vazonėlius, o visas dirvožemio maisto medžiagas sunaudoję šaknys jau apnykę: šitoks augalas suteiks tik trumpalaikį džiaugsmą. Todėl, jei tik įmanoma, pabandykite leukonijų daigų užsiauginti patys. Pilkoji leukonija tiks ne vien gėlynui: ją galima auginti terasoje ar balkone didesniuose gėliapuodžiuose ar loveliuose (konteineriuose). Aukštesnės veislės auginamos skynimui: pamerkti vazoje leukonijos žiedynai išlieka gražūs iki 10 dienų.
Veislų neaprašinėsiu (jų per 600). Šio Lietuvoje nemadingo augalo sėklų asortimentas vietinėse parduotuvėse be galo skurdus. Geriau paieškokite gėlės internetu, kur didesnė gėlių įvairovė.
