Dabartinei jaunųjų verslininkų kartai labai sunkiai suvokiama, kai išgirsta, kad 1990-taisiais klestėję darbštūs Biržų verslo veikėjai pasakoja, jog tada jiems teko rimtai kariauti su šalyje klestėjusiomis nuožmiausiomis banditų gaujomis. Maža to, jų pažįstamos moterys, atsisakiusios pasimylėti su nusikaltėliais, vėliau atsidurdavo fekalijų duobėje ir visiems laikams būdavo laikomos tarsi „nurašytomis“ miestelio gyventojomis.
Tęsinys. Pradžia – sausio 4 dienos numeryje.
Verslą sužlugdė didieji prekybininkai
Pasidomėjus, ar Biržų verslininkams padėjo tuometiniai vietos policijos darbuotojai, E. Butėnas atsakė: „Kaip sakiau, tiek sudeginimų, vagysčių buvo, niekas nieko kad kažką atrastų pirmą padegimą, ieškotų kas ten padegė, kad mus būtų iškvietę paklausinėti dar, kaip ten buvo, ar jūs kariaujat, ar vėl ką nors. Tiesiog nebuvo tokio dalyko. Būdavo, kad parašai pareiškimą, viską surašai, tuom ir baigiasi“.
E. Butėnas leido suprasti, kad ganėtinai vangiai elgėsi ir Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai iš Vilniaus. Tačiau buvo žmonių, kurie visgi ryžosi padėti su gangsteriais kovojusiems Biržų verslininkams. „Mes nebuvome su niekuo susitikę, kad būtų iš Vilniaus atvažiavę ir kažką mūsų klausinėję. Ne tik pas mus. Nes mes, visi verslininkai, nutarėme kovoti patys ir savo jėgomis. Mes tada kreipėmės, buvo toks „Ekskomisarų biuras“, susikūręs iš buvusių kriminalistų – Alvydo Sadecko ir kitų teisėsaugos darbuotojų. Pamenu, nemažai pinigų sumokėjom, kad mums padėtų išsiaiškinti, kas sudegino pirtį. Nes pirtį kai sudegino, mes atradome 2 kanistrus, buvo jau nebe benzinas. Atrodo, jau buvo gudresni, buvo dyzelinis kuras ir 2 kanistrus radome užtvankoje įmestus. Tai iš viso 4 kanistrai buvo, medinis pastatas, kaip suprantat..“.
R. Maliboška gyvendamas Biržuose buvo dviejų sėkmingai gyvavusių vietos parduotuvių savininkas. „Tai buvo maisto ir pramonės prekių parduotuvės. Važiuodavau į Turkiją, į Kiniją skraidžiau, kad nupirkčiau būtiniausių prekių. Net 6 kartus buvau Dubajuje. Iš ten veždavau prekes. Sakykime, kad tos mūsų Biržuose veikusios parduotuvės buvo kaip miniatiūrinės „Maximos“, – prisiminė buvęs biržietis.
Anot jo, nuosavų parduotuvių verslas sužlugo ne dėl Pašto karvelių atakų, bet dėl didžiųjų prekybininkų atėjimo į mažesnius Lietuvos miestelius. „Iki „Maximos“ savininkų atėjimo, visi užsidarė tuo momentu Lietuvoje. Pamenu, mano draugas Vilniuje užsidarė. Nurungė šitie didieji prekybininkai, todėl ir užsidarėme. Mes tiesiog negalėjome išsilaikyti. Buvo toks laikas, kad aš iš „Maximos“ imdavau prekes, man iš Vilniaus veždavo. O kai jie atėjo į Biržus, jie tokiomis kainomis viską pardavinėjo, tad kaip man parduoti. Kaip aš galėjau parduoti ir dar uždirbti? Žymiai krito apyvarta, ir viskas, – nelinksmai prisiminęs praeitį kalbėjo R. Maliboška. – Mūsų verslą valstybė uždarė. Tiek mokesčių sumokėta, bet valstybė pati uždarė. Aš alkoholiu prekiavau iki 2 nakties, ištisą parą turėjau alkoholį, cigaretes, tai po 30 – 35 tūkstančius mokėjau už metinį leidimą. Kai bankrutavome, padarė metinį leidimą tik už 800. Kai „Maximos“ veikėjai atėjo, 800 buvo. Tai tokiu lygiu viskas vystėsi. Buvau į Ameriką nuvykęs ir atsivežiau idėjų iš ten. Ir padariau pirmąją savitarną Biržuose. Įrengiau tokią prestižinę to meto parduotuvę, bet kas iš to… baigėsi kaip ir visiems to laikmečio verslininkams“.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Dar ne ką mažiau panašių, kvapą gniaužiančių kriminalinių dramų sužinosite – perskaitę mano naujausią knygą “Kamuoliniai prie bausmės linijos”, kurios egzempliorius su autoriaus autografu ir kitas mano knygas galite įsigyti el.prekyboje: https://www.dailiausknygos.lt
Tęsinys sausio 14 numeryje.