L. Hanning Scarborough: „Daiktai turi užsitarnauti vietą pasaulyje kaip ir mes“

Asmeninio L. Hanning Scarborough archyvo nuotr.
Iš Biržų kilusi L. Hanning Scarborough visko pasiekė savomis jėgomis.
Iš Biržų kilusi Laura Hanning Scarborough pasiekė profesines aukštumas, kurių jai galėtų pavydėti kiekvienas. Mokslai prestižiniuose universitetuose, tarptautinė karjera teisės srityje. O visai neseniai jos sukurtas prekės ženklas „Faldan“ sulaukė mados pasaulio dėmesio. Tačiau L. Hanning Scarborough nepamiršta gimtinės: visai neseniai ji vežė labdarą Biržų ligoninei. Duodama interviu „Biržiečių žodžiui“ moteris teigia, kad gyvenimo pasiekimai ir tai, ką turime, matuojama ne kiekiu, o kokybe.

Kiek žinau, kūryba į Jūsų gyvenimą atėjo vėliau. O kas buvo prie štai, kokiomis veiklomis užsiėmėte?

Jaučiu, kad kaip ir daugelis užaugusių Sovietmečiu, nelabai turėjau galimybę laisvai rinktis karjerą. Visi žinome tėvų patarimą: daktarė arba teisininkė. Tad baigiau teisės ir Europos mokslų bakalaurą Sasekso, o magistrą – Kembridžo universitetuose. Visuomet dirbau su tarptautine klimato teise, finansais ir derybomis, dėsčiau Imperijos ir kituose universitetuose Jungtinėje Karalystėje, prisidėjau prie eilės mokslinių straipsnių ir knygų, buvau Jungtinių Tautų Klimato Fondo valdybos narė ir pirmininko pavaduotoja, tačiau visada širdis traukė prie meno ir dizaino. Jam galiu atsiduoti tik dabar, kai jaučiuosi visiems ir sau viską įrodžiusi ir galiu pagaliau daryti tai, ką noriu.

Kaip pasukote į dizainą?

Aš į pasaulį žiūriu gana pragmatiškai. Noriu prisidėti prie progreso, ėjimo į priekį, tobulėjimo, bet net ir šių gana filosofinių tikslų įgyvendinimas yra žemiškas. Žmonių gerovę galima kurti įstatymais, ką ir dariau kone dešimtmetį, arba per inovacijas bei dizainą. Mane visuomet domino daiktai, kurie tarnauja mums kas dieną, bet jų nepastebime: nuo kėdes iki puodelio, nuo rankinės iki batelio. Nuo to, ar jie yra tvarūs, ilgalaikiai ir estetiški, ar pigūs, nepatvarūs ir baisūs, priklauso ir mūsų vidinė būsena. Aš už tai, kad turėtume vos kelis daiktus, bet kurie būtų verti mūsų. Daiktai turi užsitarnauti vietą pasaulyje, kaip ir mes.

Koks kelias buvo iki to momento, kai buvote pastebėta? Kaip tai įvyko? Ar jaučiate rezultatus, atsirado daugiau klientų?

Niekas, išskyrus artimiausius, apie mano kūrybines svajones nežinojo, nes apie svajones garsiai nekalbama. Prieš penkerius metus dar dirbdama tarptautinių derybų srityje vakarais baigiau Londono Mados Koledžą, kur mane pastebėjo mano dėstytoja ir viena iš Burberry vadovių. Tobulinausi pas britų dizainerius, važiavau į Japoniją suprasti origami pradmenų. Gavau labai daug palaikymo iš industrijos.

Apie mano "Faldan" projektą jau kurį laiką žinojo Britų Mados Asociacijos vadovė Caroline Rush, su kuria susipažinome Britų „luxury brands“ misijos į Kiniją metu. Jai patiko mano netradicinis kelias į dizainą per Jungtinių Tautų klimato derybas ir tai, kad į rankinės sprendimą aš žiūrėjau moksliniu, o ne „mados“ kampu: skaičiuodama optimalų rankinės dydį, efektyviausią sulankstymą, novatoriškiausias medžiagas. Ji tuomet pažadėjo, kad kai aš būsiu pasiruošusi, ji norėtų pristatyti mano rankinę pasauliui.

Londono Madų Savaitėje pristačiau „Faldan“ konceptą, prie kurio ilgai dirbau. Rankinės, kaip objekto sąveika su aplinka. Mano instaliacija „Raudonasis Kambarys – Perdirbta Gamta“ (Red Room of Recycled Nature), kurioje pristačiau „Faldan“ rankines kaip gyvus padarus, o dėžutes, pagamintas iš perdirbtų kavos puodelių, kaip paukščių taką, susilaukė labai daug dėmesio. Visgi tikrasis patvirtinimas, kad sukūriau kažką vertingo, atėjo, kai įtakingiausias finansų laikraštis „Financial Times“ „Faldan“, kaip vieną iš 13 pasaulio geriausiųjų rankinių, išrikiavo šalia „Dior“, „Fendi“, „Botegga Veneta“ ir kitų.

Kaip galima įsigyti „Faldan“ produkcijos Lietuvoje?

Mūsų svetainėje www.faldan.com

Kaip manote, kokios savybės Jums labiausiai padėjo siekti sėkmės?

Matyt mokėjimas „pargriuvus“ atsikelti. Nes visi klystame, klumpame, kartais net ne dėl savo kaltės, bet nusivalyti purvą nuo kelių, o kartais ir nuo veido, ir viską pradėti iš naujo ryte yra vienintelis būdas kažką pasiekti. Atsimenu, žaidėm su sesute namuose ir aš išsimušiau priekinius dantis. Gėda buvo eiti į mokyklą. Visi juk juoksis, bet jau po savaitės pareiškiau mokytojai, kad su dantimis, ar be jų noriu dalyvauti tuomet populiariame TV projekte „Beždžioniukų diskoteka“.

Aš žinau vieną, kad visuomet kažkuo esame nepakankami, bet grožio ar talento trūkumą, galima kompensuoti atsidavimu idėjai ir darbui. Aš visada sakau, kad netikiu sėkme, o tikiu darbu. Net ir patys talentingiausi, tiesiog dirba daugiau už mažiau pasiekusius.

Ką galėtumėte patarti moterims, kurios yra nerealizavusios savęs?

Savirealizacija, mano nuomone, yra per daug sureikšminta. Tai tiesiog reiškia savo potencialo išnaudojimą, bet kur yra tas mūsų potencialas, dažnai yra didesnis klausimas nei jo išnaudojimas. Mano viena draugė buhalterė, dirbanti didelėje įmonėje, ilgai kankinosi šiuo klausimu, paskui padirbėjo su karjeros guru ir suprato, kad jos darbas jai tinka labiausiai, nes jis suteikia finansinį saugumą, jai patinka dirbti komandoje, ir ten jos didžiausias potencialas, visa kita – hobiai: ar tai piešimas, ar knygų rašymas, kuriuos būtina turėti, nebent jūsų darbas hobis.

Mes prisigaudom įdėjų socialiniuose tinkluose ir tikime, kad mūsų gyvenimai kažkokie nevisaverčiai, bet, tiesą sakant, aš pastebiu, kad mano pusseserė iš Germaniškio turi įvairiapusiškesnį gyvenimą nei bankininkai draugai Londone. Ji dirba policijoje, nors sunkiai, bet jos darbas yra visuomenės gerovė, jie su šeima plaukia baidarėmis, kepa šašlykus ant laužo, jos vaikai matosi su močiute ir prosenele kasdien, o per Kalėdas mes visi suvažiuojame į jos kuklius namus. Dažna didmiesčio influencerė apie tokį visavertį gyvenimą galėtų tik pasvajoti.

Kaip manote, kiek dienoje turi sudaryti darbas ir kiek poilsis? Koks šis pasiskirstymas yra jūsų gyvenime?

Man svarbiausia miegas. Bent 8-9 valandos per parą ir geriausiai su salžiu popietės miegu savaitgaliais.

Kas Jus stumia į priekį, dėl randate motyvacijos dirbti toliau, net jei ir nesiseka?

Aš nesugebu pati savęs motyvuoti, man reikia žmonių. Kalbėdama, bendraudama, skaitydama, aš pasisemiu energijos ir idėjų kažką veikti. Bet, žinote, nieko neveikti, jei nėra ūpo, irgi yra menas. Juk neįmanoma šimtu procentų būti produktyviais. Svarbiausia, mano nuomone, savęs negraužti.

Kaip, Jūsų manymu, dera atsakingas požiūris į vartotojiškumą ir naujų daiktų pirkimas?

Aš už sąmoningą vartojimą. Žinote, jei sau pasakytume, kad galime įsigyti tik penkis naujus daiktus per metus, kokie jie būtų? Tikiu, kad kiekvienas pirkinys – ar tai drabužis, ar virtuvės įranga, būtų labiau pasvertas, išsvajotas, išmylėtas. Jei paskaičiuotume, kiek pinigų išmetame nesąmonėms, pigiems kiniškiems menkniekiams, susidarytų neblogas biudžetas. Kiekvienas naujas daiktas turi užsitarnauti vietą jūsų namuose.

Mano dukra iš mūsų su vyru dovanas gauna tik du kartus per metus: per Kalėdas ir gimtadienio proga. Praktiškai neperku jai naujų drabužių ar žaislų, o saldumynai – tik savaitgaliais ar per šventes. Viena išlyga yra močiutės ir šeima, nes jie gali ją lepinti bet kada.

Mums svarbu, kad ji mokėtų vertinti tai, ką turi. Nenorime atimti iš jos džiaugsmo gauti seniai išsvajotą daiktelį. Ir būtent davimas visko, ko vaikas nori, yra jo gadinimas, o ne meilė.

Atsiranda savotiška atsakingo vartojimo ir estetikos dilema. Šiuolaikinio žmogaus namų ūkiai prigrūsti senų daiktų, jie metami, atiduodami, pigiai parduodami. Turbūt mums labai mažai reikėtų pirkti šiuo metu, jei naudotume dėvėtus daiktus, tuos, kurie yra atiduodami. Ar gali būti madingas, jei vartoji atsakingai? Galbūt iš tiesų reikėtų sunešioti rūbus, jų neišmesti, gerti iš nemadingų puodelių, kol jie atlieka funkciją ir pan.?

Prabanga dabar įgauna naują reikšmę. Nereikia būti milijonieriumi, kad gyventum orų gyvenimą, tačiau šioks toks finansinis pagrindas, kuris vis dėlto daugeliui Lietuvoje nėra pasiekiamas, yra būtinas. Pirmiausiai tai yra laisvas laikas ir sveikata, nes jei esi turtingas – tuomet tau nereikia diena iš dienos „arti“, turi laiko sau ir artimiems ir gali rūpintis savimi.

Kalbant apie daiktus, man visada atrodo, kad tikrasis turtas yra daiktai su istorija, o ne naujos štampuotės. Senas, aišku, nėra savaime geras daiktas. Tiesiog reikia daugiau būti kolekcionieriais, o ne „kaupėjais“. Į kiekvieną daiktą reikia žiūrėti kaip į investiciją.

Aš tikiu nauja pradžia ir 30 daiktų taisykle. Pasilikite 30 mylimiausių daiktų, įskaitant ir puodelius, o tuomet pirkite tik tuomet, jei galite atsisakyti kažko iš turimų. Aš tikriausiai galėčiau sau leisti turėti ne vieną dešimtį rankinių, bet, lažinuosi, turiu jų mažiau nei jūs. Mano spintoje yra vienas juodas vakarinis rankinukas, kuriam taupiau 5 metus, dviejų spalvų Faldan rankinės ir ruda vasarinė delninė, kuria bandau įpiršti mamai, nes pati jau noriu kito. Viskas. Ir jų man užtenka jaustis visada pasipuošusiai ir nekvaršinu galvos, ką rengtis, nes turiu tik tuos daiktus, kuriuos myliu. Lygiai taip ir su puodeliu, nes jam taupiau, labai ilgai rinkausi ir jis tarnauja jau aštuonerius metus.

Susijusios naujienos