Naujausios
Laura H.S. tikra „grynakraujė“ biržietė: čia gimusi, čia augusi, iš čia pakėlusi sparnus į platųjį pasaulį. M. Dzelziene taip pat gali save vadinti biržiete, kadangi daugelį metų dirbo Biržuose. L. Hanning Scarborough mama gimė Svidžių kaime, augo Germaniškio kaime, tik vėliau išsikėlė gyventi į Panevėžį.
Jūs Biržų rajono savivaldybės ligoninei padovanojote beveik du tūkstančius kaukių. Kaip jums kilo tokia mintis?
- Aš gimiau Biržų ligoninėje su širdies yda, tad nuo mažų dienų man šis pastatas tapo pažįstamu, o kartais net antrais namais. Esu tokios nuomonės, kad rajono gydymo įstaigos, kaip ir mokyklos bei kultūrinės įstaigos, yra didžiulis turtas bendruomenei, kurį visomis įmanomomis priemonėmis reikia puoselėti ir išsaugoti. Todėl kilus Covid epidemijai man net nekilo klausimas, kam noriu nors trupučiuką padėti.
Ar dar yra tekę dar kam nors paaukoti?
- Na, kur galime, kiek galime ir kaip suprantame, tiek padedame. Pasidaliname tuo, ką turime, tačiau to jokiu būdu nelaikome auka.
Atsimenu, per mūsų sužadėtuves su vyru surinkome pinigus ir įsteigėme Europos Humanitarinio Universiteto stipendiją, skirtą Baltarusijos studentams. Man labai pasisekė, kad užaugau jau laisvoje šalyje, tad noriu puoselėti laisvą mintį ir tose šalyse, kur jaunimas neturi tokios laisvės. Vis tik svarbiausia parama privalo būti „saviems“, savo gimtinei. Tik ne visada pamatome kur labiausiai reikia.
Prie labdaros prisidėjo ir mama Margarita Dz. Kuri kurią paskatinote šiai aukai?
• Sakoma, kad iš toliau geriau viskas matosi, kur ir ko reikia. (Laura H. su šeima gyvena Londone). Žinodama mamos meilę Biržams pasidalinau idėja kaip pagelbėti, nors ir kukliai, Biržams ir biržiečiams. Mama prisidėjo ne tik finansiškai, bet derino visus reikalus su gerb. ligoninės direktoriumi Petru Bimba.
(Vyriausias ligoninės gydytojas Petras Bimba pokalbyje su Laura H. užsiminė, kaip yra svarbus biržiečių ir buvusių biržiečių moralinis palaikymas. Jis taip pat pasidžiaugė, kad padeda vietinis verslas. Štai UAB „Tyla“ padovanojo medinį namuką, kuriame gali atlikti testus. O ir pati ligoninė pasiruošusi nenumatytam ligos protrūkiui ir tam reikalui yra atlaisvintas pastatas, kuriame buvo apgyvendinami slaugomi ligoniai.)
Siunta atkeliavo iš tolimosios Kinijos valstybės. Kelias tolimas. Kaip sekėsi užsakyti ir atvežti labdarą į Biržus?
- Aš ilgus metus dirbau kaip tarptautinė derybininkė, todėl turiu nemažai kontaktų. Užsakyti kaukes buvo vieni juokai. Jau planavome padaryti užsakymą apsauginiams rūbams, bet vat, su atvežimu tai teko pasidarbuoti ir pasinervinti. Iš pradžių apsidžiaugėme, kai maloniai mums sutiko padėti Lietuvos Ambasada Pekine. Deja, esant siuntų gausai, viskas užstrigo...Šiaip ne taip, dangumi ir žeme, galiausiai siunta pasiekė tikslą.
Mums besikalbant paaiškėjo, kaip kartais geri darbai gali žlugti. Juk ši siunta buvo užsakyta pavasarį prasidėjus pandemijai, o atkeliavo tik dabar. Bet nepavėlavo. Anaiptol. Pačiu laiku: kaukės vėl labai reikalingos. Vaistininkai pataria: optimaliausia, kai tiek sergantis, tiek sveikas, keistų kaukes du kartus į dieną.
Žinome jus kaip kūrybingą asmenybę. Jūsų sukurta rankinė nustebino visko mačiusį mados pasaulį. Pasidalinkite tomis emocijomis, kai pirmą sykį prisilietėte prie savo išbaigto kūrybos vaisiaus „Faldan“.
- „Faldan“ rankinė nėra kažkokio vieno dieviško įkvėpimo vaisius. Ir kažkokio magiško prisilietimo momento nebuvo. (Laura H. šypsosi) Tai ilgų bandymų ir ne vienerių metų darbo rezultatas. Dirbau prie dešimčių variantų, kol apsistojau prie šio, kurį taip pat vis norisi tobulinti. Matyt, pats keisčiausias jausmas yra kai supranti, kad tavo kūrinys kažkam, „suprantančiam apie madą“ patinka. O kai tarptautiniai mados žurnalai pradėjo „Faldan“ dėti į geriausių rankinių sąrašus, šalia „Dior“, „Hermes“ ir kitų, man net pačiai tai atrodo neįtikėtinai.
Į Lietuvą atvykote su šeima. Ar ilgai ketinate svečiuotis ir ką norite išvysti savo gimtajame krašte?
- Neįsivaizduojamai gera būti Lietuvoje. Kaip viskas paprasta, ir viskas arti... Aš iš naujo įsimylėjau mūsų ežerus. Atvažiavome mėnesiui. Įsikūrėme taip puikiai, kad nusprendėme likti iki rudens. Juolab, kad aš ir vyras galime dirbti nuotoliniu būdu. Jau spėjome Biržuose prisivalgyti bulvinių blynų ir daugybę alaus rūšių išdegustuoti. Su šeima aplankėme Germaniškyje gyvenančius giminaičius, „babytę“, pasivaikščiojome prie Nemunėlio upės. Iki rudens turbūt dar ne sykį čia atvažiuosime.
Biržiečiai dėkoja už paramą ligoninei ir linki sėkmės kūrybiniuose užmanymuose.
