Kuosa iš Nidos

Per­nai šer­nas ap­lan­ky­da­vo, paės­da­vo duo­nos iš ran­kos ir – į nend­ry­ną pa­snaus­ti nu­lįs­da­vo. Ar­ba brie­dis jū­ro­je be­si­mau­dan­tis ar la­pė su la­piu­kais kie­me ap­si­gy­ve­nan­ti ir poil­siau­to­jus te­ro­ri­zuo­jan­ti, mais­to pra­šan­ti. Gam­to­je dar­bas įdo­mus ir su nu­ti­ki­mais. Ši va­sa­ra taip pat tu­ri sa­vo įsto­ri­ją.

Po dar­bų Nag­lių ko­pų pri­žiū­rė­to­jai par­ve­žė ži­nią, kad ko­po­se vaikš­ti­nė­ja var­na ir pra­šo iš tu­ris­tų mais­to. Na ma­ža ką: gal ser­gan­ti, gal šiaip ko­kia prie žmo­nių ge­ru­mo įpra­tu­si. Ant­ras pa­sa­ko­ji­mas apie var­ną, va­gian­čią gin­ta­rus, ma­ne pa­sie­kė iš gin­ta­rų pre­kei­vių lū­pų. Bet daug dė­me­sio ne­sky­riau: Ni­da pil­na var­nų nuo se­no. Ne­rin­ga – sa­vi­tas kraš­tas, tu­ri dau­gy­bę smė­lio ir me­džių, bet nie­kas ki­tas be smė­ly­nų au­ga­lų neau­ga, tad jau se­no­vė­je kur­šiai kaip de­li­ka­te­są gau­dė var­nas. Ne­nag­ri­nė­siu kur­šių mi­ty­bos su­bti­ly­bių, nes pa­sa­ko­ji­mas – ne apie tai. Ne­su­sie­jau prieš tai bu­vu­sių dvie­jų pa­sa­ko­ji­mų apie keis­tas var­nas su vie­ną ry­tą pa­ma­ty­ta kuo­sa. Gal Bir­žuo­se kam nors ir ga­li pa­si­ro­dy­ti keis­ta, kad nu­ste­bau ją pa­ma­tęs, bet Kur­šių Ne­ri­jo­je jų pa­pras­čiau­siai nė­ra. Ka­mi­nų yra, jie ne­tgi be ap­sau­gos, suk liz­dus kiek no­ri, bet kuo­sų nė­ra.

Kai ant­rą sy­kį kuo­są pa­ma­čiau prie gin­ta­ro pre­kei­vių, su­sie­jau vi­sus pa­sa­ko­ji­mus ir ma­ty­tą kuo­są. Sup­ra­tau: čia ta drą­si var­na. Po to te­ko su ja su­si­tik­ti daž­niau: tai su pre­kei­viais kau­na­si dėl gin­ta­ro ka­ro­lių, tai kau­li­ja mais­to. Prieš iš­vyks­tant na­mo te­ko ma­ty­ti, kaip kuo­sa pra­ši­nė­ja mais­to res­to­ra­nuo­se. Čia bu­vo jos pra­stas su­ma­ny­mas, ne sy­kį ga­vo su ke­pu­re per spran­dą. Kas no­rės da­lin­tis su kuo­sa keps­niu už 10 ar dvi­gu­bai tiek eu­rų kai­nuo­jan­čiu pa­tie­ka­lu.

Pa­gai­lo paukš­čio, paė­miau kar­tu ke­lio­nėn. Kol ki­ti paukš­čiai trau­kia į pie­tus, kuo­sa iš­ke­lia­vo šiau­rėn, į Bir­žus. Tu­riu da­bar drau­gę, ku­ri po na­mus iš­mė­to smul­kes­nius daik­tus, plė­šo po­pie­rius ir da­ro ką no­ri. Žmo­gus jai – sa­vas, tad ma­nęs ne­pa­lei­džia iš akių. Ra­šau straips­nį, o paukš­tu­kas in­ten­sy­viai pa­gel­bė­ja, per­bė­ga kla­via­tū­ra, pa­baks­no­ja sna­pu kla­vi­šus, tik spėk tai­sy­ti klai­das.

Da­bar gi ji ma­ne il­ge­sin­gai pa­ly­di pro du­ris, džiu­giai pa­si­tin­ka, tū­pia ant pe­čių, tam­po už žan­do. Vi­są tai sma­gu. Bet ne­rei­kia pa­mirš­ti, jog tai lau­ki­nis paukš­tis, tu­rin­ti bū­ti sa­vo vie­to­je gam­to­je. Ne­tu­ri tu­pė­ti man ant pe­ties ste­bė­da­mas, ar aš tei­sin­gai ra­šau apie jo ke­lio­nes, ne­pe­šio­ti ma­nęs už ran­kos, jei per gar­siai tuk­siu kla­vi­šais. Kuo­sa jau­na, šių­me­tė, tur­būt žmo­nių paim­ta iš liz­do, paau­gin­ta ir iš­leis­ta į lais­vę, kur jos lau­kia žū­tis. Prieš iman ką nors iš gam­tos, pa­gal­vo­ki­me, ar tu­ri­me tam tei­sę, ar tam gy­vam pa­da­rui bus ge­ra ir sau­gu ten, kur jūs jį pa­lik­si­te. Ban­dau sa­ve guos­ti, kad iki pa­va­sa­rio iš­mo­kin­siu sa­vo au­gin­ti­nę su­si­ras­ti mais­to ir kuo­sa sėk­min­gai iš­ke­liaus pas sa­vus.