Naujausios
Kultūra už 20 kapeikų ir už 20 litų
Prieš gerą pusšimtį metų, bent jau taip prisimena ponas Antanas Grinius, Šiauliuose buvo trys pagrindiniai kultūros traukos centrai: teatras, kinas ir parkas. Bilietai į kultūrą kainavo apie 20 kapeikų.
Kur ir už kiek šiuo metu galima Šiauliuose nusipirkti kultūros? Kokios atsiranda naujos kultūrinės erdvės, kokios tendencijos ir koks yra žiūrovas?
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Teatras, kinas, parkas
Šiaulietis Antanas Grinius prisipažįsta: nelabai kur bevaikšto, matyt, toks amžius atėjo. „Ech, nebe jaunystė. O anksčiau tai ką jūs, ir kinai, ir teatrai, ir parkas“, — nugrimzta į prisiminimus.
Būtent senajame parke grodavo kariškių dūdų orkestras ir vykdavo šokiai. Tai būdavo pagrindinis kultūros traukos centras ir pagrindinis šiauliečių susiėjimas.
Įėjimas į parką kainavo 5 rublius, pasakoja A. Grinius, o kai pinigus pakeitė — 5 kapeikas. Čia, prieš dabartinį „Aušros“ paminklą, būdavo arka, šonuose varteliai, o vienoje pusėje — mūrinė kontrolieriaus būstinė. Į šokius bilietą reikėjo nusipirkti atskirai, kainavo 20 kapeikų. Šokiai vykdavo trečiadieniais ir šeštadieniais. Parke buvo kavinė, nors kava nelabai buvo madinga, alaus kioskelis.
Kur dabar teniso aikštelės, ponas Antanas prisimena buvus vasaros estradą. O štai čia buvusi populiariosios šokių aikštelės vieta — ponas Antanas rodo vietą tarp ratu susodintų medžių, čia buvusi medinė pakyla šokėjams ir speciali pakyla dūdų orkestrui.
„Jūs neįsivaizduojate, žmonės eidavo būriais, įvairaus amžiaus, o muzika groja. Kai pasižiūriu, dabar parkas ištuštėjęs“, — sako ponas Antanas.
Kur eisime šį penktadienį
Šiuo metu Šiauliuose kultūros traukos centrais tapę kelios kultūros įstaigos, beveik du teatrai, „Aušros“ muziejus, Šiaulių arena. Apie parodų sales ir apie komercinį kiną šįkart nekalbėsime, nes tai — specifinė kultūros forma.
Per pastaruosius metus atsiradus naujoms kultūros erdvėms, teoriškai šiaulietis neturėtų skųstis, kad nėra kur nueiti. Štai kad ir šį penktadienį rimtosios muzikos gerbėjai gali rinktis: ar eiti į „Saulę“ klausytis M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro, ar eiti į M. K. Oginskiui skirtą vakarą Šiaulių filharmonijoje. Dar gali nueiti į Šiaulių dramos teatro ir Estrados teatro spektaklius.
Dešra ar koncertas?
Filharmonijos vadovė Nijolė Saimininkienė kultūros centrų konkurenciją vadina sveika: „Lipt per galvą yra neprasminga. Dabartinė situacija yra puiki“.
Anot N. Saimininkienės, Filharmonijos, kaip ir kitų valstybės išlaikomų įstaigų, misija yra nešti kultūrą ir prusinti žmones. Bilietų į koncertus kainos svyruoja nuo 5 iki 25 litų, optimaliausia esą „bilietinius“ koncertus rengti kas antrą savaitę, nes tik nedidelė grupė žmonių gali vaikščioti į akademinį koncertą, kaip į darbą.
Šiaulių Filharmonijos publika, anot N. Saimininkienės, beveik susiformavusi: aktoriai, teisininkai, medikai, universiteto humanitarai ir matematikai, arba „aukštos prabos inteligentija nuo 15 iki 80 metų“.
Šiaulių publika labai patinka atlikėjams ir stebina savo išprusimu ir supratingumu.
„Būna, atvažiuoja užsienietis pirmą kartą į mažą nežinomą miestelį, galvodamas, kad čia niekas nesupras jo emocijų, bet po pirmo kūrinio išeina ir sako: “Kaip jūsų publika klausosi“. O po koncerto pažeria komplimentus, kad mes turime nuostabius žmones“, — pasakoja N. Saimininkienė.
Filharmonijos lankytojų, anot jos, sunkmečiu nei daugėja, nei mažėja. „Inteligentui reikia dvasios peno lygiai taip pat, kaip ir dešros. Ir jei reikia rinktis tarp gero koncerto ir dešros, jis dažnai pasirenka gerą koncertą“, — sako Filharmonijos vadovė.
Popsą išstūmė rimtoji muzika
Saulius Kauneckas, koncertinės įstaigos „Saulė“ vadovas, prisipažįsta iš pradžių tikėjęsis, kad “popsas“ padės uždirbti pinigus klasikai, tačiau išėjo atvirkščiai. “Iš Domarko ar Kristoforo kamerinio orkestro uždirbi daugiau, negu iš popso. Dabar, pardavinėdami bilietus į popso renginius, pradėjome net telefono numerius, žmonių rinkti, kad jei koncertas neįvyks, paskambintume“, — sako S. Kauneckas.
„Saulės“ specializacija, anot įstaigos vadovo, jau išsigrynino — rimtoji muzika ir džiazas. Iki pat gegužės 10 dienos “Saulė“ suplanavusi 11 koncertų, iš jų — nė vieno popsinio.
Vidutinė bilieto į „Saulės“ koncertus kaina — 15--20 litų. Jei atlikėjai ar organizatoriai prašo bent penkiais litais daugiau, anot S. Kaunecko, jau rizikuoja.
Ko nori šiauliečiai?
„Nenoriu sakyti, kad smulkėjam, bet einam nebrangių bilietų keliu“, — sako Virginijus Stonkus, Šiaulių kultūros centro direktorius. Anot įstaigos vadovo, gerai lankomi mūsų miesto kolektyvų (dainų ir šokių, Moksleivių namų kolektyvų) koncertai ar spektakliai, į kuriuos bilietai kainuoja nuo 3 iki 6 litų.
Kita vertus, pilnutėlė salė buvo į užsakomąjį renginį „Paryžiaus katedra“, į kurį bilietai kainavo po 40— 50 litų. Anšlaginiai buvo O. Koršunovo teatro spektakliai, į kuriuos bilietai kainavo 50— 60 litų.
„Nesakau, kad yra mūsų žiūrovas. Yra labai skirtingi žiūrovai, kuriems stengiamės įtikti“, — sako V. Stonkus.
„Patys nebelabai susivokiam, ko žmogui reikia“, — antrina Margarita Taraškutė, Šiaulių areną administruojančios įstaigos vadybininkė. Anot jos, į žvaigždžių koncertą, į kurį kainos siekia nuo 50 iki 100 litų ir daugiau, susirenka per 80 procentų žiūrovų.
Anot vadybininkės, šiemet Šiaulių arenoje įvyks tik du žvaigždžių koncertai: F. Kirkorovo ir prancūzų žvaigždės.
„Tendencija tokia, kad Šiauliuose per pusmetį užtenka vieno gero žvaigždžių koncerto. Į mažesnius renginius, pavyzdžiui, Lietuvos atlikėjų koncertus, nors bilieto kaina siekia vos 10--20 litų, žmonės neina. Mūsų atlikta apklausa patvirtino, kad žmonės nenori mokėti pinigų už tai, ką gali pamatyti per televizorių“, — sako M. Tiškutė.
Nekomercinė muziejaus niša
Raimundas Balza, Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, be parodų ir ekspozicijų organizavimo išskiria naujas nišas.
Ch. Frenkelio viloje įsikūręs „Capitol“ teatras atrado nekomercinio kino nišą — čia pristatomi įvairūs kino festivaliai: “Tinklai“, “Tindis Rindis“, amerikiečių nekomercinių filmų festivalis, neseniai su didžiuliu pasisekimu praėjęs festivalis “Budos kine“. Į pastarąjį, anot R. Balzos, reikėję net rengti papildomus seansus, nes ne į visus kino seansus buvo galima gauti sėdimą vietą. Organizatoriai buvo labai nustebę, kad “Budos kine“ lankomumas didžiausias buvo būtent Šiauliuose.
Antroji sritis — diskusijų klubai-susitikimai, kurie vyksta ir Ch. Frenkelio viloje, ir muziejaus pastate Aušros alėjoje. Į diskusijų vakarus muziejus pritraukia iki 100 žmonių.
R. Balza išsitaria, kad iš pradžių ir pats apie tokius vakarus galvojo skeptiškai, tačiau paaiškėjo, kad žmonėms to reikia, kad po renginio jie nenori skirstytis, diskutuoja.
Dideles viltis muziejus sieja su Ch. Frenkelio rūmų kiemelio restauracija. Kiemelis turėtų talpinti apie 400— 500 žmonių ir atvertų erdvę kameriniams, džiazo, pučiamųjų vakarams.
Krizė sugrąžino dalį žiūrovų
Šiaulių dramos teatro direktorius A. Venckus tvirtina: „Krizė sugrąžino dalį žiūrovų, matyt, persisotinusių populiarios produkcijos“. Buvo laikas, sako teatro direktorius, kai salė vidutiniškai būdavo užpildyta 30--40 procentų, dabar — iki 60 procentų.
„Mūsų gražus, supratingas žiūrovas. Net atvažiavę pastebi, kad Šiaulių žiūrovas intelektualus, ne provincialus. Jis yra teatralus, bando tapatintis, sekti mintį, tai nes tas, kuriam reikia greito maisto“, — sako A. Venckus.
Vidutinė bilietų į dramos teatrą kaina — 12— 15 litų, į premjerinius spektaklius — 20--30 litų. Šiauliečiai bilietų nebrangino. „Mes už tai, kad kuo daugiau žiūrovų ateitų ir kad kuo didesnė dalis žmonių patenkintų teatro poreikį“, — sako teatro vadovas.
Jau nuo praėjusio rudens teatro poreikį gali patenkinti dar daugiau žiūrovų. Šiauliuose veiklą pradėjo Estrados teatras, susikūręs iš Šiaulių universiteto Teatro katedros studentų, vadovaujamų aktoriaus Juozo Žibūdos. Teatras kovo ilgąjį savaitgalį parodęs net dvi premjeras, tikisi rasti kelią į save ir pas žiūrovą.
Aktoriai sako, kad jiems yra tekę vaidinti ir keturiems žiūrovams, tačiau šiuo metu jų pasižiūrėti susirenka iki šimto žmonių. Repertuare — nuo vodevilių iki parodijų, nuo poezijos iki spektaklių vaikams. Bilietų kaina — 10 litų, dar taikomos įvairios nuolaidos.
Šio teatro niekas neremia, tad jaunuoliai turi užsidirbti sau algas patys. Ar nebadauja? „Menininkas turi būti alkanas“, — kol kas šypsosi jie.
KULTŪRA: „Kaip gerai, po daugelio metų, ojojoj“, — sako Antanas Grinius, susukęs valsiuką pusnyse buvusioje parko estradoje, kur kažkada grojo orkestrai ir kur buvo pagrindinis Šiaulių kultūrinis traukos centras. Bilietas į šokius kainavo 20 kapeikų. Dabar visoje Lietuvoje vyrauja labiau bilietinė kultūra, už kurią šiauliečiai šiuo metu pasirengę mokėti 15— 20 litų, o kartais ir daugiau.
VIETA: Ponas Antanas rodo vietą tarp ratu susodintų medžių miesto parke, čia buvusi medinė pakyla šokėjams.
ERDVĖ: Praėjusių metų pabaigoje Šiauliuose atsirado dar nauja kultūros erdvė Šiaulių Estrados teatras, ieškantis kelio į save ir pas žiūrovą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Apklausa
Mindaugas KIRKUTIS, gimnazistas:
— Esu sportuojantis, tad daugiausiai laiko praleidžiu stadionuose. O su šeima nueiname į dramos teatrą. Man to pakanka.
Irena, šiaulietė:
— Lankau dramos teatrą ir į kino teatrus, į koncertus nelabai vaikštau, žiemą šalta.
Odeta ir Mindaugas, šiauliečiai:
— Galėtų kultūros būti daugiau. Štai „Laiko“ kino teatro nebėra, kur buvo galima pasižiūrėti nekomercinio kino. Norėtųsi daugiau gerų koncertų ir geros kokybės festivalių, tokių kaip “Saulės žiedas“. Pasižiūrėkite, ten publika — nuo didelio iki mažo, net “forsai“ stovi ir džiaugiasi.