Krauju aplaistytus istorijos faktus pasiglemžė nežinomybė (PAPILDYTA)

Ž. Katkūnaitės nuotr.
Sa­vait­ga­lį bus mi­ni­mas žydų masinių žudynių Pakamponių miške 80-metis.
Rugpjūčio 8 dieną sukanka 80 metų, kai Pakamponių miške buvo žiauriai nužudyta 2400 žydų, iš kurių 900 vaikų Apie žiaurų susidorojimą su tauta pasakoja Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis, kurio šeimos dalis žuvo Holokausto metu – keturi artimiausi giminaičiai buvo sušaudyti Pakamponių miške. Vyras dalinosi mintimis apie to meto įvykius ir užmarštyje liekančią istoriją, nes mažai informacijos apie žuvusius – dingus archyvams, tikslius skaičius pasiglemžė nežinomybė.

Žydai buvo tarybiniai piliečiai

S. Kerbelis pasakojo, kad apie Holokaustą jis skaitė ne knygose, bet kiekvienas įvykis buvo išgyventas – jam tų laikų įvykiai, kaip ir daugelio kitų Lietuvos žydų, tapo šeimos istorija. Lietuvoje yra daugiau nei du šimtai žudynių vietų, iš jų Biržuose žinomos dvi. S. Kerbelio giminės nužudyti įvairiuose Lietuvos vietose − Biržuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Žagarėje, Mažeikiuose, Plungėje ir kituose miestuose, kur gyveno žydų šeimos. Visi šie įvykiai labai skaudžiai palietė vyro giminę, nes išsigelbėti pavyko labai mažai daliai jų, iš motinos pusės, iš Žagarės spėjo pabėgti į Rusijos gilumą, vėliau pateko į Vidurinę Azijos dalį, o iš tėvo pusės buvo bėgusių į Rusiją. Išdrįsę bėgti žmonės išgyveno, o tie, kurie paliko, buvo žiauriai nužudyti. Žuvę žydai negalėjo net numanyti apie tragišką pabaigą. Lietuvoje tuo metu buvo nužudyta apie 95 procentai žydų populiacijos − tai reiškia, kad sunaikinta kone šimtmečiais kurta žydų istorija. Net ir tie, kurie išgyveno ir spėjo pabėgti į Rusiją, arba patekę į koncentracijos stovyklas, po karo tapo kitais žmonėmis. To laiko įvykiai žmones sutraumavo. Jie buvo priversti atsisakyti įprasto žydiško gyvenimo. Be trėmimų pokariu, sovietmečiu žydai tiesiogiai nebuvo persekiojami, tačiau nuolat jautė moralinį smurtą − buvo uždraustos žydų organizacijos, nebuvo žydų bendruomenių, mokyklų. „Žydai nebuvo nei lietuviai, nei žydai. Juos vadindavo tarybiniais piliečiais. Netgi nužudytus žmones pažemindavo, neparašydami ant paminklo, kad čia nužudyti žydai. Buvo rašoma, jog „tarybiniai piliečiai“. Tarsi būtų norima parodyti, kad kariavo raudonieji su baltaisiais ir vienus iš jų nužudė“,− pasakojo S. Kerbelis.

Nešiojo ant pečių

Išgyvenę žydai, istorijos skaudulius širdyje nešiojasi iki gyvenimo pabaigos. Holokausto tema sovietmečiu buvo tabu, o tada, kai galėjo grįžti į savo namus, juos rado užimtus. Tada atrodė žydams, kad kiekvienas lietuvis prie šių įvykių yra prisidėjęs, nes nebuvo teisuolio sąvokos, buvo - savi didvyriai. Žydų gelbėtojai tada nebuvo niekam įdomūs, nors tokių lietuvių buvo nemažai. Žydų kultūrą, tradicijas buvo siekiama ištrinti iš visos sąjungos teritorijos. Veikė pavieniai teatrai, tačiau daug kas buvo žydams draudžiama. Sporto klubai buvo uždaryti jau nuo 1940 metų. "Kalbant apie Holokaustą ir norint suprasti, kas tai yra ir kas prarasta, reikia žinoti, jog nebuvo atskiro lietuvių ir žydų gyvenimo. Buvo kuriamas vienas bendras gyvenimas. Žydai dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose. Viena pavardė Biržuose yra iškalta ant paminklo už nepriklausomybę. Žydai vieni pirmųjų įkūrė sporto klubus, ant pečių nešėsi fotografijos, meno žinią. Todėl reikėtų daugiau kalbėti apie tai, ką jie sukūrė",− kalbėjo S. Kerbelis.
 Daugelyje miestelių žydai įkūrė verslus, pramonę. S. Kerbelis priminė, kad, pavyzdžiui, Šiauliuose pramonė prasidėjo nuo pramonininko Chaimo Frenkelio. Kiekviename miestelyje gyvenantys žydai nebuvo tik stebėtojai, jie aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime. Žydų tauta turėjo ne vieną gydytoją ir besąlygiškai padėdavo ne tik savo tautiečiams, bet ir lietuviams. Net šiandien yra pasakojimų, kaip Biržuose gyvenę žydų gydytojai, išrašydami vaistų receptus sunkiai besiverčiantiems žmonėms, stengdavosi padėti − ant recepto užrašydavo, jog trūkstamą pinigų sumą jie padengs iš savo kišenės.

Trūksta tiesos

1941 metų įvykiai parodė, kad žydų indėlis į pasaulį ir Lietuvą yra niekam neįdomus. Visi šios tautybės žmonės buvo suimti, suvaryti į getus ir brutaliai nužudyti. Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas atkreipė dėmesį, kad dažnai minimas pats žudynių momentas, ir krauju aplaistyta data.
 "Labai norėtųsi, kad būtų pasikeitimai švietimo sistemoje. Kad istorija būtų prisimenama ne tik tam tikromis progomis, bet, kad, žmonės žinotų, kokį indėlį kiekvienam miestui davė žydai. Kalbant apie Biržus, nemanau, kad daug kas žino, jog Biržuose buvo žydų sporto klubas, fotografai, gydytojai. Jei norime, kad mūsų jaunoji karta suprastų, kas ištikrųjų vyko, pirmiausia reikia sakyti tiesą. O ne pasakoti, kad žydus žudė tik vokiečiai. Reikia nebijoti pasakyti ir pripažinti − jeigu mūsų kaimynas ar pažįstamas prie to yra prisidėjęs, apie tai turime ir kalbėti. Jeigu vokiečiai savyje rado jėgų tai pasakyti, kodėl negali Lietuva. Mes bandome sušvelninti situaciją, tačiau norėdami, kad tai daugiau neįvyktų, privalome sakyti visą tiesą",− pasakojo S. Kerbelis.

Pripažinti ir gailėtis

"Neatsimenu metų, kad nesuvažiuotume visi ir neminėtume šių įvykių. Tai buvo mūsų skausmas, kuris pereina iš kartos į kartą. Kito būdo prisiminti sukuriant bendrystę nebuvo. Po karo Biržuose žydai susirinkdavo paskutinį rugpjūčio savaitgalį, ne žudynių dieną, bet paskutinį sekmadienį. Nužudytų žydų palikuonys suvažiuodavo iš visų kraštų. Nepaisant to, kad šiais metais bus rengiamas minėjimas rugpjūčio 8 dieną, žydų palikuonys susirinks ir, kaip įprasta, paskutinį rugpjūčio sekmadienį",− pasakojo S. Kerbelis.
 Jis teigė nudžiugęs šių metų iniciatyva surengti minėjimą. "Anksčiau visus minėjimus organizuodavo žydai. Šiais metais iniciatyvos ėmėsi savivaldybė ir Nacių ir sovietų nusikaltimams tirti komisija. Mane buvo pakvietę kelis kartus ir pasidalinau savo nuomone bei patarimais. Gerai, kad iniciatyvos imasi lietuvių visuomenė. Taip geriau suprasti, kad istorija svarbi ne tik žydams",− sakė žydas.

Netikėjo, kol buvo vėlu

Antisemitizmas prasidėjo dar iki nacių atėjimo. Žydai iki paskutinės minutės netikėjo, kad gali kilti toks pavojus, nors ir apie tai žinių būdavo.  Kai naciai užėmė Klaipėdos kraštą, žydai buvo išvaryti. "Tose gretose buvo ir mano giminaičių. Jie iš Klaipėdos krašto atsikėlė į Panevėžį. Nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų žydai apie vokiečius turėjo gerą nuomonę, todėl buvo sunku įsivaizduoti, kad tai galėjo nutikti. Nelabai kas tikėjo, kad gali įvykti masinės žudynės tik todėl, kad jie yra žydai. Buvo labai maža dalis žmonių, kurie išdrįso pabėgti. O tie, kurie liko ir suprato, kas vyksta, jiems imtis veiksmų jau buvo per vėlu",− pasakojo S. Kerbelis.
Persekiojimas ir smurtas prieš žydus prasidėjo dar iki nacių atėjimo. Vietiniai buvo pradėję plėšti ir žudyti. Biržuose pirmieji buvo nužudyti  gydytojas ir Rabinas.

Viskas sunyko, tik ne įrašas apie tautybę

Sovietmečiu buvo ir nerašytų taisyklių. Viena iš jų, kad žydas negali užimti tam tikrų pareigų. Situacija paaštrėdavo, kai Izraelyje kildavo konfliktų su arabais. Kadangi sovietai palaikė arabus, jie rasdavo būdų, kaip "spausti" žydus siekiant daryti įtaką Izraeliui. Vienas iš tų būdų, pasak pašnekovo, buvo žydų kapinių naikinimas. "Labai džiugu, kad ši priemonė apėjo Biržus. Pavyzdžiui, Šiauliuose kapinės buvo sunaikintos, iš paminklų buvo gaminami laiptai, tvoros. Jei žydai parašydavo prašymą išvažiuoti į Izraelį, tai iš karto būdavo atleidžiami iš darbo, būdavo rengiami parodomieji susirinkimai, kurių metu sulaukdavo pasmerkimo. Vienintelis dalykas, ką žydai išsaugojo, tai dokumentuose tautybės vietoje žodį "žydas". Visoje Lietuvoje veikė tik  dvi sinagogos. Žydai, kurie lankydavosi sinagogoje, būdavo atidžiau stebimi. Lietuvių gyvenimas taip pat buvo iš dalies apribotas, tačiau kultūrą ir tradicijas puoselėjo lietuviškose mokyklose. O žydai apie savo tautos tradicijas sužinodavo tik iš artimos aplinkos žmonių ir namiškių",− pasakojo S. Kerbelis.

Kėlėsi iš pelenų

Pašnekovas pasakojo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žydai vėl pradėjo mokytis, susibūrė į bendruomenes, atsirado veiklos, iš užsienio atvažinėjo rabinai. Nors žydų tauta vėl pradėjo gyventi, tačiau atkurti tai, kas buvo sunaikinta, neįmanoma. Didesniuose miestuose veikia  bendruomenės, kurios buria savo likimo brolius, tačiau mažesniuose miestuose nyksta tautos atstovai. "Bendruomenės turi galimybę pasikviesti rabiną, lektorių, palaikome ryšį su Izraeliu, Amerikos, Europos žydais. O mažesniuose miesteliuose, kur yra likę vos po kelis žydus, atkurti ryšio neįmanoma. Turbūt Biržuose niekada nebeveiks nei viena sinagoga, nei žydų mokykla, nei sporto klubas. Belieka minėti ir prisiminti, nes žmonijai turi būti pamoka, kurios daugiau jokia pasaulio tauta nekartotų",− pasakojo žydų tautos atstovas S. Kerbelis.

 

Susijusios naujienos