Naujausios
Būtinas ginklas
Bet kokios markės pistoletas ar revolveris kiekvienam partizanui buvo būtinas ginklas, nepamainomas kaunantis sodyboje, namo viduje ar net bunkeryje.
Pistoletas lengvai užmaskuojamas drabužiais ar paslepiamas krepšyje, tad, ypač mieste, be jo nebuvo įmanoma apsieiti. Pistoletai TT pas Lietuvos partizanus pakliūdavo įvairiais keliais. Daugiausia, be abejo, surinkdavo iš žuvusių rusų karininkų 1944 metų vasarą. Nemažai pistoletų perėjo iš lietuviškų savisaugos dalinių, policijos, nes vokiečiai juos apginkluodavo rusiškais trofėjiniais ginklais, įgydavo ir kautynių su stribais ir sovietų kariniais daliniais metu.
Dažnas, bet ne visada patikimas
Kalbant apie rusiškus ginklus, pirmiausia reikia paminėti patį populiariausią pistoletą TT 30. Tai buvo pagrindinis asmeninis sovietų karininkų ginklas Antrojo pasaulinio karo metais. Pistoletas naudojamas artimai kovai, jo ugnies efektyvumas 50 – 200 metrų.
TT pasižymėjo itin galinga pramušamąja galia. Jo 7,62 kalibro kulka įveikia silpnesnes neperšaunamas liemenes, tad ir dabar Rusijoje jį naudoja samdomi žudikai.
Partizanai pistoletą TT vadindavo Zvezda (Žvaigždė) ar Zviozdočka (Žvaigždutė), nes jo rankenoje įspausta penkiakampė žvaigždė (ją dažnas partizanas nugramdydavo).
TT turėjo ir trūkumų: jame nebuvo įmontuotas saugiklis, dėl ko įvykdavo daug nelaimingų atsitikimų, nes savaime iššaudavo nuo sutrenkimo, spynoje įstrigdavo šovinys, iškrisdavo dėtuvė.
Partizanas Jonas Čeponis, vykdydamas kovinę užduotį Kaune, pateko į enkavedistų pasalą, atsišaudė, buvo sunkiai sužeistas, nenorėdamas pasiduoti gyvas, bandė nusišauti, tačiau lemiamu momentu jo TT neiššovė, tad jis pateko į priešo rankas.
Ginklas, kurį nukreipdavo prieš save
Paskutinis minėtinas rusiškas ginklas – rankinė granata. Deja, partizaninio karo istorijoje šie ginklai tapo įsimintini kaip paskutinė partizanų priemonė nenorintiems gyviems pasiduoti priešui. Jie susisprogdindavo dažnai granatą prisidėję prie veido, kad nebūtų atpažinti ir jų artimieji nepatirtų žiaurių represijų.
Didesniuose mūšiuose rankines granatas partizanai sėkmingai naudojo, tačiau Biržų krašte apie platesnį jų pritaikymą užsimenama retai, nors beveik kiekvienas partizanas bent po vieną turėdavo. Kaip atrodytų keista (metei ir tiek), kautynėse efektyviai panaudoti rankinę granatą galėjo tik gerai apmokytas ir paruoštas kovotojas, tad jos padėdavo kovoje su okupantais tiems partizanų būriams, kuriuose buvo profesionalūs kariai.
Granatomis kelią iš apsupties pralaužė Alfonso Antanaičio būrio vyrai 1945 m. gegužės 10 d. prie Joniškėlio vykusiame mūšyje. Jame dalyvavo Kirdonių būrio partizanai, beveik be nuostolių sugebėję vėl grįžti į savo apylinkes.
„Rupūžninka“
Viena populiariausių rusiškų granatų F – 1 (rusai jas praminė „limonka“, o Lietuvos kovotojų vadinta „rupūžinka“). Šių granatų sovietų karo pramonė prieškario ir karo metais pagamino dešimtis milijonų, tad daug atsidūrė ir pas partizanus. Granata F -1 laikoma gynybos ginklu, nes ją mesti galima tik iš priedangos, kadangi po sprogimo skeveldros naikina gyvąją jėgą 200 metrų spinduliu, o daugiau kaip pusę kilogramo sveriančią granatą galima nusviesti apie 50 metrų.
Turėjo partizanai ir puolamųjų RGD markės granatų, kurios svėrė apie 400 gramų, o jų skeveldros pavojingos 15 – 20 metrų atstumu, tad drąsiai buvo galima naudoti atakos metu. Taip pat partizanų arsenale pasitaikydavo ir galingų prieštankinių granatų, tačiau apie jų panaudojimą mūsų krašte beveik neužsimenama.
Vokiškas „Šmaiser“
Kalbant apie vokiškus ginklus, kuriuos naudojo partizanai, tradiciškai galima pradėti nuo automato MP 40, populiariai vadinamu „Šmaiser“. Jų, palyginus, partizanai turėjo nedaug, nes vokiečiai savo ginklus saugojo, o ir jų žūdavo nepalyginamai mažiau negu rusų. MP 40 laikomas vienu geriausių Antrojo pasaulinio karo šaunamųjų ginklų – patikimas, lengvas, nesudėtingos konstrukcijos, ypač efektyvus artimosiose kautynėse.
Tačiau reikia pasakyti, kad vokiečių pėstininkai kartais mieliau rinkdavosi karabiną „Mauser 98k“ – apie jį vėliau. Kaip ir kitų vokiškų ginklų, „Šmaiserio“ teko atsisakyti, nes vokiškų šaudmenų gauti, einant laikui, darėsi vis sunkiau. Tačiau Biržų partizanai, kaip matyti iš nuotraukų ir NKVD – KGB dokumentų, jų dar turėjo ir 1953 metais.
Pragariška ugnis
Kitas legendomis apipintas vokiškas ginklas – kulkosvaidis MG42. Jis laikomas pačiu efektyviausiu lengvuoju Antrojo pasaulinio karo ginklu. Efektyvi ugnis iki dviejų kilometrų, 1200 šūvių per minutę – šis kulkosvaidis kėlė siaubą vermachto priešininkams.
Partizanai MG 42 praminė „Pragaru“, dėl jo, viską nušluojančios ugnies. Prisimindamas 1941 – 1942 metų žiemos kautynes prie Rusijos miesto Rževo, vokiečių kulkosvaidininkas rašė, jog jis verkė dešimtimis guldydamas beviltiškai puolančius rusus. Deja, šiam kulkosvaidžiui reikėjo labai daug šaudmenų, kurių nebuvo, iš kur papildyti, tad juos ilgiau naudojo vakarinių apygardų partizanai, nes prie Baltijos mūšiai vyko iki karo pabaigos ir vokiečiai savo diversines grupes, papildžiusias mūsų kovotojų junginius, per fronto liniją aprūpindavo amunicija.
Įdomus, nors retas partizanų ginklas – vokiškas, visiškai naujo tipo automatas „Sturmgewehr 44“, neturėjęs sau lygių pagal kovines savybes, tačiau vokiečiai juos pradėjo gaminti tik 1944 m. ir išleido tik apie 50 tūkstančių. Biržiečiai, tarnavę sovietinėje kariuomenėje ir turėję reikalų su rusišku automatu AK, gali pastebėti daug panašumų, nes šį ginklą po karo praktiškai konstravo į nelaisvę paimti vokiečių specialistai.
Efektyvus ir patikimas
Jau minėtas vokiškas karabinas „Mauser 98k“ – vienas masiškiausiai gamintų ginklų, jų nuo 1935 m. iki 1945 m. kariuomenės dispozicijon teko daugiau negu 14 milijonų. Pas partizanus jie atkeliavo jau minėtais būdais, tačiau dar prisidėjo generolo Plechavičiaus rinktinės karių 1944 m. namo parsinešti karabinai ir kita ginkluotė. „Mauser“ markės karabinas efektyvus, patikimas ginklas, pasižymintis dideliu tikslumu 600 – 700 metrų atstumu iki taikinio.
Kiti vokiški ginklai
Iš vokiškų pistoletų partizanai dažniausiai turėjo 9 mm kalibro Walther „P38“, to paties kalibro „Browning“ (amerikietiškas, karo metais gaminamas okupuotoje Belgijoje) vermachto naudojamus čekiškus 7,65 mm ČŽ ir kt.
Pagrindinė vokiška pėstininkų granata, talkinusi partizanams kautynėse, patogi toli mėtyti, nes turėjo gana ilgą rankeną – M24. Smogiamoji granatos skeveldrų galia apie 15 – 30 m. leido su M24 tiek sėkmingai gintis, tiek pulti.
Šis pasakojimas apie partizanų ginklus nėra išsamus, bet manau leis skaitytojams susidaryti bendrą vaizdą, kuo kovėsi mūsų partizanai su daug gausesniais Raudonosios armijos, NKVD ir stribų daliniais. Kituose rašiniuose palyginsime Lietuvos, Latvijos ir Estijos ginkluoto Pasipriešinimo kovas, panašumus ir skirtumus.
