Kodėl Biržai netapo Druskininkais?

Druskininkų savivaldybės nuotr.
Druskininkų meras Ričardas Malinauskas: “Pirmas uždavinys tapus meru buvo pakeisti Tarybos, savivaldybės administracijos požiūrį į savivaldybės funkcijas ir bendradarbiavimą ne tik su mieste esančiais objektais, bet ir verslu. Įtikinti, kad jeigu objektas – nesvarbu koks, privatus ar ne – yra mūsų mieste, tai jau yra bendras miesto reikalas“.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Druskininkai, Birštonas, Biržai su Likėnais, kuriuos garsino mineralinis vanduo, turėjo vienodas starto pozicijas plėtrai. Šiandien Druskininkuose, Birštone ir Anykščiuose veikia šiuolaikiniai SPA paslaugų viešbučiai, pritraukiantys šimtus tūkstančių poilsiautojų. Deja, Biržų rajonas tokia sėkmės istorija pasidalinti negali, nors Dievas apdovanojo mūsų kraštą unikaliais gamtos kampeliais, gydomuoju purvu, mineraliniu vandeniu, o kunigaikščiai Radvilos bei grafo Tiškevičiaus šeima nepakartojamo grožio istoriniais objektais. Tačiau Nei Biržai, nei Likėnai neturi net kurortinės vietovės statuso. „Biržiečių žodis“ bandė išsiaiškinti, kame slypi tokios akivaizdžios stagnacijos priežastys ir ką kiti miestai bei rajonai darė kitaip. Į seniausio rajono laikraščio klausimus atsakė Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.

„BŽ“: Per 30 nepriklausomybės metų Druskininkai neatpažįstamai pasikeitė ir tapo šiuolaikiniu kurortu. Sakykite, nuo ko pradėjote, kokioje situacijoje perėmėte savivaldybę, nuo ko pradėjote ir ką darėte, kad pavyko pasiekti tokių puikių rezultatų? Ar turėjote aiškią viziją ir strategiją, ką norite pasiekti? Kiek šiuo metu Druskininkuose veikia viešbučių, sanatorijų ir kitų apgyvendinimo bei sveikatinimo paslaugų įstaigų?

R. Malinauskas: Pirmas uždavinys tapus meru buvo pakeisti Tarybos, savivaldybės administracijos požiūrį į savivaldybės funkcijas ir bendradarbiavimą ne tik su mieste esančiais objektais, bet ir verslu. Įtikinti, kad jeigu objektas – nesvarbu koks, privatus ar ne – yra mūsų mieste, tai jau yra bendras miesto reikalas. Mes turime padėti jam stotis ant kojų ir veikti. Tuo metu ant bankroto ribos buvo beveik visos kurorto įstaigos. Komunalinis ūkis, šilumos tinklai, vandens tiekimo įmonė, autobusų parkas ir kitos įmonės dirbo nuostolingai.

2000-aisiais Druskininkuose bedarbystė siekė daugiau kaip 33 proc.. Viskas, kas buvo mieste, arba jau užsidarinėjo, arba uždaryta, arba turėjo užsidaryti. Iki 2000 metų nė vienas kurortinės paskirties objektas nepriklausė savivaldybei – objektai priklausė profesinėms sąjungoms, ministerijoms, Vyriausybei, kitoms institucijoms.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/