Naujausios
Kiaušinio lukštą gręžioja stomatologijos grąžtukais
Alkiškiuose gyvenanti „Šiaulių krašto“ prenumeratorė Aldona Tenienė nėra girdėjusi, kad kas nors kitas šalyje stomatologijoje naudojamais grąžtukais gręžioja kiaušinių lukštus, kaip ji, ir sukuria meniškus dirbinius. Kaip tai pavyksta?
Išgraviruoti įmanoma tik žąsies kiaušinio lukštą. Vištos kiaušinio lukštas yra per minkštas, todėl greitai sulūžinėja.
Naudoju elektrinį grąžtuką, kuris yra panašus į dantų gręžimo mašiną, tik už ją yra mažesnio galingumo. Tą įrankį nusipirkau sendaikčių turguje, ir naudoju iš stomatologų gaunamus nudėvėtus dantų grąžtukus.
Pirmiausia kiaušinio galuose išgręžiu po kelių milimetrų skylutę. Per jas švirkštu ištraukiu baltymą ir trynį. Kartais vyras imasi išpūsti. Būtina kruopščiai išplauti vidų, kad paskui nesmirdėtų, ir išdžiovinti.
Paskui kiaušinį išsidalinu į tiek simetriškų dalių, kiek man reikia — pasibraižau pieštuku. Tik tada pradedu kurti ornamentus. Jie yra liaudies tradiciniai — lapeliai ar žiedeliai, kvadratėliai ar trikampėliai.
Juo daugiau tokių smulkių detalių, tuo margutis gražesnis. Bet kuo daugiau nori gražumo, tuo rizikuoji viską sulaužyti. Labiau paspaustum grąžtuką arba jis staiga paslystų į šoną, — ir sutraškėtų lukštas. Iš pradžių, kol ranka nebuvo įgudusi, taip ir atsitikdavo. Apmaudu, kai gręžiojai kelias dienas, o pabaigoje sutrupa.
Jei įmanoma, mažesnes luženas bandau priklijuoti. Aišku, iš vidaus, — kad išorėje nebūtų pastebima. Suklijuoti pavyksta, per skylutes įkišus vašelius ir jais prilaikius.
Dar pasitaiko sulaužyti lukštą, kai stengiesi jo viduje esančią plėvelę pašalinti grąžtuku. Kebliausia, kad gręžiant ta plėvelė nulinksta į vidų. Jei kruopščiai neišvalai jos, tai gali ir po kurio laiko išlįsti koks plaušelis ir sugadinti vaizdą. Būtina apeiti kiekvieno ornamento kontūrą, kuo labiau įgrūdus grąžtuką į vidaus pusę. Rizikinga, nes jei per daug pakrypo ranka ar spustelėjai iš vidaus — ir švilpt į lauką gabalas lukšto. Dar kai kada kaišiu ir su pincetu, pavalau su vašeliu. Kai koks plėvelės gabaliukas mėtosi viduje, irgi nelengva išprašyti. Ta plėvė gerokai stipresnė, negu vištos kiaušinio, ir daug nervų išgadina.
Pats darbas nėra lengvas. Reikia nuvaldyti rankoje vibruojantį prietaisą. Tvyro ir kvapas toks pats, kaip iš gręžiamo danties. Kyla dulkės. Būnu visa balta, o labiausiai veidas. Nes kiaušinį laikai arti akių.
Kokioje aplinkoje kuriu? Nebūtina, kad kambaryje būtų tylu. Gali būti įjungti ir televizorius ar radijas, — netrukdo.
Kai apžiūriu kiaušinius, atseku, kurie pirmiausia sukurti. Tie, kurių didesni ornamentai, nėra daug. Paskui, kai įgudau, tada pajėgiau sutalpinti gausiau smulkių detalių.
Beveik visus savo margučius išsaugojau. Vienintelį esu padovanojusi stomatologei, kuri atiduoda nereikalingus grąžtukus. Kartą nuvežiau į Vilniuje vykusią mugę. Priėjęs monsijoras Audrys Juozas Bačkis vis klausinėjo, ar tai iš tiesų tikri kiaušiniai, o paskui, atrodo, dvasininkas iš jo aplinkos vieną kiaušinį išprašė parduoti.
Man labai gaila skirtis su savo dirbiniais. Dar sunkiau nustatyti kainą. Daug prašysi, nedaug kas supras, kiek įdėta vien fizinio darbo, o apie kūrybines pastangas nė nekalbu. Už mažai parduoti, — tai geriau džiaugtis pačiai ir šeimynai.
Užrašė Vytautas RUŠKYS
Vytauto RUŠKIO nuotr.
IŠLAVINIMAS: Aldona Tenienė jaučiasi išlavinusi rankas gręžioti margučio ornamentams.
MARGUČIAI: Kažin ar kas šalyje turi tokių margučių, kokių yra Alkiškiuose.