Naujausios
Keturios muzikantų Rukų kartos
Iš Kelmės rajono kilę Kazimieras, Stanislovas ir Gerimantas Rukai — senelis, tėvas ir sūnus — muzikantai. Muzikuoja ir Gerimanto Ruko dukros Kristina ir Vita. Todėl galima sakyti, kad su muzika draugauja keturios Rukų kartos.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Šeimyninė kapela užsidirbo dviratį
Kelmiškis muzikantas Gerimantas Rukas pasakojo, jog jo giminėje — daugybė muzikantų.
G. Ruko senelis Kazimieras Rukas buvo stalius, tačiau gražiai grojo akordeonu. Kaimynystėje gyvenęs siuvėjas Lekavičius mokėjo neprasčiau smuikelį virkdyti. Dažnai kaimynai ir duetu pagrodavo.
Ruko šeimynos gyvenimą smarkiai sukrėtė pokaris. K. Rukas savo daržinėje buvo įrengęs bunkerį. „Kažkas, matyt, išdavė. 1953 metais senelio šeima buvo ištremta į Sibirą. Tėvas ten iškankintas, išsekęs vos nemirė, nors buvo vos per 20 metų perkopęs. Išgelbėjo jį rusas gydytojas, geras specialistas ir žmogus“, — pasakojo Gerimantas Rukas.
Po trejus metus trukusios tremties, grįžęs Lietuvon, Kazimieras Rukas subūrė šeimos kapelą. Pats grojo akordeonu, abu sūnūs griežė smuikais, viena dukra skambino mandolina, kita — gitara. „Tik močiutė prie kapelos neprisidėjo“, — šypsojosi G. Rukas.
Su šeimos kapela Rukai važinėjosi koncertuodami. Matyt, nemažai žmonių susirinkdavo jų atliekamos muzikos pasiklausyti. Per septynis koncertus Rukai susirinko už bilietus 70 rublių ir nusipirko tais laikais, apie 1960 — uosius, labai brangų daiktą — dviratį.
Vėliau prie šeimyninės kapelos prisijungdavo ir daugiau žmonių — kapela tapo viso kolūkio. Muzikantams vadovauti ėmė Gerimanto Ruko tėvas Stanislovas Rukas, mokėjęs groti ne tik akordeonu, bet ir smuiku, klarnetu.
„Kadangi mano seneliai ir tėvas buvo tremtiniai, dažnai mums tekdavo kilnotis po įvairius rajono kampelius. Bet visur, kur tik apsigyvendavome, tėvas imdavosi burti chorus, kapelas bei joms vadovauti. Daug metų ruošdavo jungtines kapelas dainų šventėms. Nesvetimas jam buvo ir teatras. Ypač patikdavo statyti linksmus spektakliukus. Sekėsi gerai. Iki šiol laikau daugybę padėkos, garbės raštų, diplomų. 1959 metais tėvo vadovaujama kapela Lietuvoje užėmė antrąją vietą“, — įvertinimo raštus rodė G. Rukas.
Dainas pradėjo kurti pensijoje
Stanislovas Rukas jaunystėje melodijų nekūrė.
„Ir senelis, ir tėvelis grodavo liaudiškas melodijas, įvairius, tuo metu populiarius šokius — padispaną, valsą, krakoviaką. Dainas tėvas pradėjo rašyti, kai išėjo į pensiją. Daug prirašė, įkvėpimą pajautęs. Daugybę tėvo dainų mano vadovaujama liaudiškos muzikos kapela “Kelmynė“ per du gyvavimo dešimtmečius yra atlikusi“, — pasakojo G. Rukas.
S. Ruko 42 sukurtos dainos ir instrumentiniai kūriniai yra išleisti knygelėje. Kas metai, kol dar kūrėjas buvo gyvas, Kelmėje vykstančioje „Stasinių“ šventėje skambėdavo jo polka, specialiai šventei kartu su Bronislovu Klimašausku sukurta daina “Stasinės“. Dabar Stasinės be Stanislovo Ruko vargiai įsivaizduojamos.
Trimitu groja nuo dešimties metų
Gerimantas Rukas muzikuoti pradėjo nuo dešimties metų. Tėvas sykį berniukui parvežė trimitą, padavė ir paliepė groti.
„Kaip nepaklausysi? Paėmiau instrumentą ir ištrimitavau gamą. Kažkaip iš karto pavyko. Nepasirodė sudėtinga. Dabar, kai pats mokau vaikus trimituoti, galiu pasakyti, kad kai kurie gamą įveikia tik po kelių mėnesių. Tėvas tuomet pasiklausęs nusprendė, kad muzikai esu gabus, ir išleido į muzikos mokyklą“, — su šypsena pasakojo G. Rukas. Baigęs Kelmėje 8 klases, vėliau muzikos mokslus krimto Kaune, J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, įgijo trimito atlikėjo ir pedagogo specialybę, dar vėliau — studijavo Vilniuje, o orkestro dirigento specialybę įgijo Klaipėdoje.
Trimito G. Rukas nepamiršta iki šių dienų, pučia „Kelmynėje“. Tačiau Kelmės meno mokyklos Choreografijos skyriuje kelmiškis muzikantas dirba koncertmeisteriu, todėl pagrindinis instrumentas, kuriuo groja — akordeonas. “Sesuo irgi baigusi muzikos mokyklą, akordeono klasę, bet vėliau pasirinko kitą specialybę“, — sakė Gerimantas Rukas.
„Su smuiku ne visi susitaria“
Gerimantas Rukas pasakojo, kad tėvas ir jį bandęs smuiku pramokyti groti.
„Bet greitai supratau, kad šis instrumentas — ne man, neturiu aš tiek kantrybės. Su smuiku ne visi sutaria“, — sakė G. Rukas.
Aštuoneris metus Kelmės meno mokykloje smuiku griežti mokėsi Gerimanto Ruko dukra Kristina. Kita dukra Vita yra baigusi kankliavimą, dabar mokosi Dailės skyriuje. Dukros, jei reikia, pagroja „Kelmynėje“ ir smuiku, ir tamburinu, ir gitara.
„Greičiausiai, kad dukros nebus muzikos profesionalės, tik mėgėjos. Vienuoliktą klasę lankanti Kristina ketina ateityje studijuoti kur kas žemiškesnį ekonomikos mokslą. Jos valia rinktis“, — įsitikinęs kelmiškis.
Pats Gerimantas Rukas sakė nė sykio nenusivylęs muzikanto duona. Jam džiugu, kai per kapelų, liaudiškos muzikos šventes Kelmėje prisirenka pilna salė žmonių. Vadinasi, muzikuoja ne be reikalo.
citata: „Per septynis koncertus Rukai susirinko už bilietus 70 rublių ir nusipirko tais laikais, apie 1960 — uosius, labai brangų daiktą — dviratį“
PRASMĖ: Gerimantas Rukas džiaugiasi, kai per kapelų, liaudiškos muzikos šventes susirenka pilna salė žmonių. „Vadinasi, mes muzikuojame ne be reikalo“, — šypsosi muzikantas.
ĮVERTINIMAS: G. Rukas turi išsaugojęs tėvo vadovaujamos kapelos įvertinimą patvirtinančius raštus. 1959 metais Stanislovo Ruko vadovaujama Kelmės kultūros namų kaimo kapela Respublikinėje kaimo meno saviveiklos apžiūroje laimėjo antrąją vietą. Komisijai vadovavo Jonas Švedas.
Autorės nuotr.
SENELIS: Gerimanto Ruko senelis Kazimieras Rukas buvo linksmas žmogus. Senoje nuotraukoje K. Rukas smagiai traukia akordeoną, o dar visai nedidelis Gerimantas įsitaisęs ant žirgelio.
KARTOS: Stanislovas Rukas smuiku ne sykį grojo su savo anūke Kristina.
KELMYNĖ: Gerimanto Ruko vadovaujama kapela „Kelmynė“ šiemet mini 20 metų jubiliejų. Gerimantas Rukas — su trimitu.
Gerimanto Ruko albumo nuotr.