Kelias į Paryžių veda... per Vabalninką

L. Bataitienės nuotr.
Muziejininkas Evaldas Levanas rodo Garbės piliečio vardą pelniusiam Vabalninko krašto šviesuoliui Algirdui Garbauskui sodybas, kurios dar išlukusios, o kuriose jau niekas negyvena.
Vabalninkas yra tik 26 km į pietus nuo Biržų, tačiau unikalus tuo, kad pro šį miestą galima patekti tiesiai į Paryžių. O kas gi nenorėtų pabuvoti meilės mieste? Vabalninkas pradeda švęsti tradicinę žolinių šventę, tad pasivaikščiokime jo gatvėmis, pasidairykime apylinkėse ir būtinai užsukime į Paryžių.

Prie bažnyčios skliautų

Vabalninkas, sako šio krašto šviesuolis, rajono garbės piliečio vardą pernai gavęs Algirdas Garbauskas, yra miestas ir netgi kadaise buvo rajono centras, todėl ir dabar svarbus rajonui, o greičiausiai ir visai Lietuvai, nes čia – Paryžius, paminklas Svajonė (pastatytas 2008 metais, architektas Rytas Belevičius), Laisvės statula, per miestą teka Vabala (Tatulos intakas), yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir jos kunigas Tėvas Jonas. Dar yra paštas, pirminės sveikatos priežiūros centras, Biržų technologijos ir verslo mokymo centro Vabalninko skyrius, B. Sruogos gimnazija, lopšelis-darželis, kultūros namai, biblioteka ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyrius. Daug galima vardinti, tačiau apie viską nuo pradžių.

Pirmiausia Vabalninke užsukime į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kuri pastatyta 1818 metais, o 1880-aisiais pristatyti du bokštai ir po 1921 metų ji buvo atstatyta.

Vabalninkiečiai sako, kad parapijos klebonas ats. kpt. Jonas Tamošiūnas yra labai ūkiškas ir geras, todėl parapijiečių mylimas ir gerbiamas. Kunigas šioje parapijoje dirba apie dvejus metus, o pavasarį atšventė 25 metų kunigystės jubiliejų. Beje, vietinius jau išmokė į jį kreiptis „Tėve Jonai“. Kai klebonas geras, tai ir tikintieji aplink buriasi – talkina prižiūrint maldos namus ir jų prieigas. Tėvas Jonas 1995 metais baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, o paskui tęsė studijas Vytauto Didžiojo universitete ir, 1996 metų gegužės 26 dieną Svėdasų bažnyčioje Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo įšventintas į kunigus, pradėjo savo tarnystę. Nuo 2019 metų liepos mėnesio J. Tamošiūnas paskirtas Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu ir Salamiesčio (Kupiškio r.) Šv. Antano Paduviečio parapijos administratoriumi. Apie jį, kaip dvasiškį ir tarnavusį Afganistano Goro provincijoje, rašoma Vytauto Indrašiaus kunigų biografijų rinkinyje ,,Doros, šviesos ir tiesos apaštalai“.

Istorija – muziejuje

Vabalninke yra maitinimo įstaigų – ir greito maisto galima pavalgyti, netgi išsinešti supakuoja, yra valgykla... Tačiau ne prasčiau kavą gamina ir ja vaišina Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriaus darbuotojas Evaldas Levanas. O kiek įdomių istorijų žino... Ne veltui dirba muziejuje. Vabalninkas jam, kaip pats sako, arti sielos.

Muziejuje vietos randa ne tik eksponatai, bet ir istorijos. Vienas iš projektų – aprašyti ir iliustruoti Vabalninko gatves, jose esančius namus, gyventojus... Žolinės proga surengta Žolinės aikštės ekspozicija – namai, jų istorijos, gyventojų prisiminimai... „Anksčiau čia buvo autobusų stotis ir važiuodavo autobusai maršrutu Vabalninkas – Kupiškis – Ryga – Biržai. „Ir dabar važiuoja autobusai, bet iki Rygos neveža.“,- sako E. Levanas. Autobusais žmonės rečiau naudojasi, nes patogiau kaimyno paprašyti pavėžėti iki rajono centro arba į savo automobilį sėsti. Ne veltui ir bendruomenės centras svarsto galimybę pirkti autobusiuką ir teikti pavėžėjimo paslaugą. Tik dar abejoja, ar bus daug norinčių keliauti. Gerbia vabalninkiečiai istoriją ir pagyvenusius žmones, tačiau nemėgsta tinginių ir tų, kurie veltėdžiai, iš pašalpų gyvena. „Pašalpą galima skirti vyresnio amžiaus žmogui, kuris neteko darbo arba jaunai šeimai, kuri augina vaikučius ir todėl laikinai negali dirbti, o ne sveikiems, stipriems žmonėms. Neteisinga, kai pašalpa yra tokio dydžio, kaip ir atlyginimas“,- piktinasi E. Levanas. Jis prisimena, kad prieš 20 metų Vabalninke nebuvo žemės sklypelio, kuriame neaugtų daržovės, šeimos neturėtų savo lysvės... Tada ir seniūnija jiems padėdavo apdirbti žemę, nes turėjo technikos. Laikai keitėsi ir dabar jau nereikia daugeliui nei bulvių auginti, nei daržovių... Geriau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti.

Bet grįžkime į muziejų. Nuo ekspozicijos apie gatvės namų istorijas, einame prie unikalaus laikrodžio, kuris pagamintas biržiečio E. Davidovo. Beje, visi muziejaus eksponatai atsirado vietos gyventojų dėka ir surinkti iš Vabalninko krašto. E. Levano nuomone, mažiausiai prieš penkiolika metų reikėjo ieškoti dar gyvų žmonių, kurie pamena šio krašto įvykius, nes laikas užkloja dulkėmis tam tikrus įvykius, datas, reikšmes... Kai nelieka gyvų liudininkų, tai nelieka ir istorijos.

Kiekvienas muziejaus eksponatas turi unikalų numerį, yra užregistruotas. Beje, įvairūs istorinę reikšmę turintys daiktai, vis dar laukiami ir muziejuje priimami. „Beje, eksponatai rankomis neliečiami“,- įspėja muziejininkas.

Į Paryžių...

Vabalninkas nuo seno turi miesto teises ir iki šiol didžiuojasi gyvenantys mieste. 1950–1959 metais buvo rajono, vėliau – apylinkės centras. 1997 metais patvirtintas Vabalninko herbas. „Esame Vabalninko patriotai, žiūrime, kad būtų gražu, kad būtų padaryta. Jeigu kas nors statosi namus – džiaugiamės, nepavydime. Labai gerai, kai žmonės puošia savo sodybas“,- sako E. Levanas ir A. Garbauskas.

Vabalninke yra Paryžius, tiksliau, Paryžiaus gatvė, kurios, sako vietiniai, ir Kaunas neturi. A. Garbauskas surimuoja: „Paryžiaus gatvė, kai pasižiūri/ tokios ir Kaunas gatvės neturi/ Paryžiaus gatvėj kerpa ir skuta/ amerikono kadaise būta...

Gatvės pavadinimas įsimintinas ir svarbus miestui, tačiau blogai prižiūrimas. Vietiniai stebisi, kad joje buvo technika suvažiavusi, todėl visi tikėjosi, jog sutvarkys. Bet uždėjo porą „lopų“ ir išvažiavo, o iškorijęs asfaltas taip ir liko. „Jeigu pradėjo darbus, tai turėjo ir pabaigti, o dabar nedaug naudos padarė“,- stebisi vietiniai gyventojai.

Jo rankoms paklūsta medis

Pasivaikščiojimas Paryžiaus gatve baigėsi apsilankymu darbų galerijoje, kurią sukūrė ir pakvietė užsukti skulptorius Vidas Jatulevičius.

Vyras nuo paauglystės draugauja su medžiu ir nesuskaičiuoja visų darbų, kurie pasklidę po pasaulį. Ir dabar jis vakarais būna parimęs prie naujausio kūrinio. Medyje jau ryškėja žmogaus su knygomis kontūrai. „Mes mokykloje per pertraukas lėkdavome pasiausti, o jis mokėsi toje pačioje mokykloje ir... nuolat skaitydavo knygas. Skaitydavo ir skaitydavo. O dabar man teko garbė gaminti jam paminklą. Įdomu ir kartu labai atsakinga, nes pagalvoju – ar Gendručiui patiktų. Šį žmogų mūsų rašte meteoritu vadino, kuris staiga pasitraukė iš mūsų gyvenimo“,- atsidūsta V. Jatulevičius.

Truputis istorijos. Gendručiui Morkūnui šiandien būtų 61 metai, tačiau mirė sulaukęs vos 46 metų. Tai buvo, sako Vabalninko žmonės, unikalus žmogus – iškilus fizikas, talentingas vaikų bei paauglių rašytojas, originalus publicistas. Per paskutinius penkerius savo gyvenimo metus Gendrutis vaikams, kuriuos be galo mylėjo ir gerbė, parašė penkias knygas, o vien iš jų – „Grįžimo istorija“ – buvo vienintelė vaikų literatūros knyga, patekusi į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą meniškiausių 2007 metų knygų dvyliktuką. Augęs Vabalninke, jis šią vietą vadino nuostabiausia žemėje, kur tokie „linksmi, gražūs ir kūrybiški žmonės, paslaptinga bekraštė giria, žiemą tarp miškų išsimėčiusiais laukais į kitus pasaulius voromis traukiantys šernai, vasarą kiemuose prieš saulę besišildantys žalčiai“. Aukso medaliu baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavo į Vilniaus universitetą. Pasirinko kvantinės elektronikos specializacijos studijas. Mirė Gendrutis Morkūnas 2009 metų gruodžio 31 dieną. Palaidotas Karveliškių kapinėse.

Tris dešimtmečius iš medžio drožiantis V. Jatulevičius nuo 1984 metų dalyvauja įvairiose parodose, yra surengęs autorinių parodų, o pamatyti jo darbų ir išgirsti pasakojimų, kaip jie atsiranda, galima užsukus į namuose įrengtą galeriją, kuri anksčiau vadinosi „A2+Y2“, o dabar paprasčiau – „Vido galerija“.

Kūno kultūros mokytoju dirbantis vyras medį drožia vakarais ir naktimis. O jeigu gali dirbti dienomis, tai iš namų devintą valandą išeina ir aštuntą sugrįžta. Jis sako, kad medis – gyvas, todėl gali suskilti ir to išvengti neįmanoma. Kiti meistrai bando užglaistyti įskilimus, tačiau Vidas jokių papildomų priemonių nenaudoja. „Džiovinti medžio nėra prasmės, nes, pavyzdžiui, nupjautas ąžuolas per metus išdžiūsta tik apie vieną centimetrą. Yra technologijos, kurias pritaikius, medis gali neskilti, bet procesas labai ilgas“,- patikina meistras.

Vido galerijoje yra pirmasis jo darbas, Maskvoje pelnęs sidabro medalį ir tai – asilėlio skulptūra „Po darbų“. Keista, kad savame krašte ne visi jo darbai vertinami ir netgi būna politikų pasakymų, jog ne vietoje pastatyti, tarsi žmonėms trukdytų, o ne akį džiugintų.

Kiekvienas darbas – nuo mažiausio, iki sudėtingiausio, atpasakojančio žmogaus gyvenimą ir veiklas – sušildytas meistro rankų ir širdies. Beje, prie Biržų pilies yra koplytstulpis, kuriame pavaizduota visa šio krašto istorija. „Ten yra ir bažnyčia, ir pilis – specialiai važiavau skaičiuoti, kiek pilyje yra langų, kad tiksliai būtų pavaizduota“,- pasakojo auksinių rankų meistras. Mažiausiai dešimt jo darbų iškeliavę į kitas šalis – Ameriką, Prancūziją, Škotiją, Belgiją, Graikiją, Vokietiją...

Žolinių metu taip pat bus galimybė užsukti į Vido galeriją, kuri skaičiuoja jau du dešimtmečius, palikti įrašą knygoje ir, jeigu bus noro, įmesti pinigėlį į aukų dėžutę.

Pasidairymai

Jaukus ir savas Vabalninkas, kuriame tiek šviesių žmonių gyvena, ūkininkauja, puoselėja savo krašto istoriją ir tradicijas, moka padėti vienas kitam nelaimėje ir žino vieni apie kitus.

Moka vabalninkiečiai svajoti, ne veltui miesto centre stovi skulptūra „Svajonė“ (autorius Rytas Belevičius). Svajoja jie turėti dar gražesnį miestelį, dar daugiau jaunų šeimų, kurios čia įsikurtų. Nebrangūs čia butai, tikriausiai ir sklypai, nes jų yra apleistų ir negyvenamų. Pačiame Vabalninko centre ant namų langų kabo užrašai, kad būstas parduodamas. „Jeigu atsirastų pirkėjų, tai gal ir namą atnaujintų, tada gatvė pagražėtų“,- viliasi A. Garbauskas.

Džiaugiasi žmonės seniūnu ir giria jį sakydami, kad padeda bendruomenei ir žmonėms, kad tai – savas ir gerbiamas žmogus. Matyt, yra sutarimas, o kur žmonės sutaria, ten ir santarvė, ir šventės pasitinkamos džiugia nuotaika ir žinojimu, kad dar vienas susibūrimas bus tikra šventė, tikri Žolinės atlaidai.

  "Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje".

logo