Kas ir kaip užbaigė Vietovardžių metus

Bai­gian­tis vie­to­var­džių me­tams, Jo­nas Al­ber­tas džiau­gia­si, kad šiais me­tais jam la­bai pa­si­se­kė. Mes įpra­tę tuoj pa­gal­vo­ti, rem­da­mie­si liau­dies po­sa­kiu: pa­si­se­kė, kaip ak­lai viš­tai grū­das… Su ak­los viš­tos cha­rak­te­ris­ti­ka jis ne­su­tin­ka. Taip, at­si­tik­ti­nu­mų gy­ve­ni­me bū­ta, bet ne ak­lai į juos baks­no­ta. Pir­mas: kai­mo ber­ne­lis pa­te­ko į ge­rų ir reik­lių mo­ky­to­jų ran­kas. Net pa­gal šių die­nų rei­ka­la­vi­mus mo­kyk­la ati­ti­ko gim­na­zi­jos ly­gį. To­dėl įgi­jo ge­rus bend­ro­jo iš­si­la­vi­ni­mo pa­grin­dus. Pui­kūs mo­ky­to­jai ir po­lin­kis pro­ti­niam dar­bui. Kur čia ak­la viš­ta? Ant­ras: ne ką apie gy­ve­ni­mą ir spe­cia­ly­bes su­pran­tąs zen­kis at­si­tik­ti­nai sto­jo į uni­ver­si­te­tą, į fi­zi­kos spe­cia­ly­bę. Tuo me­tu bai­gė­si (bu­vo nu­trauk­tas) Chruš­čio­vo val­dy­mo lai­ko­tar­pis, Uni­ver­si­te­te bu­vo su­griež­tin­ta cen­zū­ra, dau­giau­sia nu­ken­tė­jo hu­ma­ni­ta­rai, net va­ly­mų (at­lei­di­mų iš pa­rei­gų) bu­vo im­ta­si. Į fi­zi­kus bu­vo žiū­ri­ma švel­niau. Mat sa­vo lai­ku, su­va­ry­ti į ba­ra­kus (zap­ret­na­ja te­ri­to­ri­ja), jie su­kū­rė di­de­lio ga­lin­gu­mo pro­duk­tą, ku­ris pir­miau­sia bu­vo pri­tai­ky­tas žmo­nėms nai­kin­ti. To­dėl Uni­ver­si­te­te fi­zi­kai lai­ki­nai bu­vo pa­lik­ti ra­my­bė­je ir šian­dien tik tie, kas, pa­vyz­džiui, po pa­skai­tų su­si­rink­da­vo pa­klau­sy­ti ast­ro­no­mo aka­de­mi­ko Pau­liaus Sla­vė­no, tik tie ga­li pa­sa­ky­ti, ką jis apie gam­tą mums jau­niems kal­bė­jo.

Tre­čias at­si­tik­ti­nu­mas: tu­rė­jo klau­są. Iš­gir­do, kad Kau­no me­di­ci­nos uni­ver­si­te­tas kvie­čia dar­bui fi­zi­kus. Mat me­di­kai, ga­vę šiek tiek lais­vės (ir pi­ni­gų), pri­si­pir­ko vi­so­kios apa­ra­tū­ros ir ne­la­bai su­si­gau­dė, ką su ja veik­ti. Me­tė fi­zi­kos ir teo­ri­nės me­cha­ni­kos dės­ty­to­jo kar­je­rą, nes pa­ju­to trau­ką moks­li­niam dar­bui. Bu­vo rea­lis­tų, kvie­čian­čių rim­tai pa­gal­vo­ti: juk ei­ni vėl į bend­ra­bu­tį, kai vi­sai priar­tė­jo ei­lė bu­tui gau­ti.

Pa­te­ko į ge­rą to­kių pat idea­lis­tų ko­lek­ty­vą, la­bo­ra­to­ri­jos va­do­vai ne­ver­tė dirb­ti pa­siun­ti­nu­ku, tu­rė­jo tam tik­rą vei­ki­mo lais­vę. Ap­ti­ko reiš­ki­nius, ku­rie ki­taip ly­di žmo­gų, kai jam vys­to­si pa­to­lo­gi­ja.

Taip kad į Bir­žų kraš­tą Jo­nas Al­ber­tas už­tar­nau­tam poil­siui atė­jo, tu­rė­da­mas moks­li­nio ti­ria­mo­jo dar­bo pa­tir­tį. Ka­dan­gi sme­ge­nų iš­jung­ti ne­ga­lė­jo, jos bu­vo įpra­tu­sios dirb­ti, pa­ju­to trau­ką kraš­to­ty­ri­niam dar­bui, ku­ris šia­me kraš­te bu­vo ap­leis­tas, tiks­liau pa­sa­kius, vyk­do­mas, bet ne­pa­kan­ka­mai.

Nors re­ga pra­stė­ja, bet kai ką dar su­ge­bu įžiū­rė­ti ir to­dėl dar se­ka­si – juo­kau­ja jis. Įžiū­rė­jo, kad ka­ri­nis že­mė­la­pis, ku­ris di­de­lio kar­tog­ra­fų ko­lek­ty­vo bu­vo su­da­ry­tas ir ca­ro val­džios bu­vo skir­tas te­ri­to­ri­jai jė­ga su­val­dy­ti, yra ver­tin­gas do­ku­men­tas, su­da­ry­tas di­de­lei te­ri­to­ri­jai pa­gal vie­nin­gus rei­ka­la­vi­mus. Ki­taip ta­riant, sa­vo ran­ko­se tu­ri mo­men­ti­nę XIX a. vi­du­rio vie­to­var­džių ir van­den­var­džių nuo­trau­ką. Be­žiū­rė­da­mas į di­de­lį skai­čių vie­to­var­džių, iš­si­mė­čiu­sių to­je di­de­lė­je te­ri­to­ri­jo­je, ku­rio­je yra ir bu­vu­si mums drau­giš­ka Tve­rės ku­ni­gaikš­tys­tė, jis pa­ste­bė­jo tam tik­ras pa­na­šių vie­to­var­džių lyg ir gys­las, ku­rio­mis ju­dė­jo į pie­tus gen­tys, gi­mi­nės. Tos įžval­gos re­zul­ta­tai ap­ra­šy­ti kny­ge­lė­je. Jo­je pa­mi­nė­ta tik da­lis gi­mi­nių, tos, ku­rias ge­riau­siai bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti, įžiū­rė­ti. Pa­gal al­fa­be­tą imant, pra­de­dant Biels­kiais, Ei­du­kais, Ga­vė­nais, pe­rei­nant prie Ki­sie­lių, Me­kų, Mit­rų, bai­giant Ve­ry­go­mis, Zu­bais, Ze­lens­kiais.

Ko­dėl pra­si­dė­jo tas ju­dė­ji­mas, ke­lia­vi­mas? To­dėl, kad stai­ga pa­si­da­rė la­bai šal­ta, – to­kia pa­sku­ti­nė Jo­no Al­ber­to hi­po­te­zė. Žmo­nėms, iš­le­pin­tiems ši­lu­mos, be­si­ver­žian­čios iš Že­mės gel­mių Ka­re­li­jos du­bu­riuo­se (tam ir­gi pa­ma­ty­ta įro­dy­mų), pa­si­da­rė ne­pa­ke­lia­ma. Stai­gaus ir il­gai trun­kan­čio at­ša­li­mo prie­žas­tis – neįp­ras­tai di­de­lis ug­ni­kal­nio Hek­la Is­lan­di­jo­je iš­si­ver­ži­mas, vy­kęs apie 1100 me­tų prieš Kris­tų, – taip šian­dien ma­no kny­ge­lės au­to­rius, pri­si­lai­ky­da­mas ki­tų gam­tos ty­ri­nė­to­jų iš­va­dų.

Ste­bi­na di­de­lis pa­ta­rė­jų skai­čius, su­da­ry­tas iš švel­nio­sios vi­suo­me­nės da­lies. Kvies­čiau į pa­gal­bą bu­vu­sį bend­ra­žy­gį pro­fe­so­rių Liu­dą Ma­žy­lį, jei šiuo me­tu jis nie­ko ne­dirb­tų, – sa­ko Jo­nas Al­ber­tas. Dau­gu­ma vy­rų tik mu­ša­si. Siun­čia 240 smo­gi­kų smur­tui prieš ma­žą mer­gai­tę ir su­si­rin­ku­sius žmo­nes. Liūd­niau­sia, kad ir po 7 me­tų šis žings­nis te­be­lai­ko­mas bu­vęs rei­ka­lin­gu ir tei­sin­gu. Tai lak­mu­so po­pie­rė­lis, ro­dąs ku­riuo ke­liu Lie­tu­va te­bei­na.

Ar vi­sas pa­ta­rė­jas – Pe­le­nes – skai­ty­to­jai su­ge­bės at­pa­žin­ti? Vi­si iš is­to­ri­jos ži­no­me ar­ba šian­dien ga­li­me pa­skai­ty­ti apie Tar­go­vi­cų kon­fe­de­ra­ci­ją, o kas to­kia ir iš kur yra Ok­sa­na Tar­go­vič, mi­ni­ma pa­ta­rė­jų są­ra­še? Ats­pė­ju­siam ati­duo­siu pu­sę ka­ra­lys­tės ir siū­ly­siu laik­raš­čiui pa­skelb­ti me­tų ora­ku­lu, – sa­ko kny­ge­lės au­to­rius. Spė­ji­mo lai­ko­tar­pio pa­bai­ga – sa­vai­tė po Tri­jų Ka­ra­lių. Čia rim­tai.

Su kny­ge­le ga­li­te su­si­pa­žin­ti ir pa­skai­ty­ti Vie­šo­jo­je Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­ko­je ir kai ku­riuo­se jos fi­lia­luo­se.