Naujausios
„ŠIAULIŲ KRAŠTO“ INTERVIU
Kalba slysta į gyvenimo paraštę
Daug kas teigia, kad kyla pavojus lietuvių kalbai atsidurti visuomenės gyvenimo paraštėje. Kokių ir kieno pastangų reikia, kad to neatsitiktų? Ką gali ir ko negali padaryti mokykla?
Šiomis ir kitomis temomis kalbėjomės su Alma ŠEPUTIENE, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininke.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
— Neseniai dalyvavote respublikinėje lituanistų konferencijoje. Kokios problemos gvildentos, koks įspūdis?
— Tokia konferencija surengta po dešimties metų pertraukos. Jos tema — „Šiandieninė Lietuvos visuomenė ir iššūkiai lituanistikai“. Tikėjausi, kad bus įdomu, bet kad taip, nesitikėjau.
Prieš konferenciją vis pagalvodavau, kokių žmonių norėčiau pasiklausyti. Kai gavau programą, labai apsidžiaugiau.
Toną konferencijai davė profesorė Viktorija Daujotytė — Pakerienė, perskaičiusi pranešimą „Pasakysiu mokytojai“. Ji išreiškė didelį susirūpinimą lietuvių kalbos ir lituanistikos situacija, svarstė, ar mūsų kalba neatsidurs visuomenės gyvenimo paraštėje, nes tokių ženklų esama. Vien dėl jos pranešimo jau vertėjo važiuoti.
Įspūdį paliko ir kalbininkas Antanas Smetona, visuomenės veikėjas Darius Kuolys, literatūrologas Regimantas Tamošaitis, kalbininkė Irena Smetonienė ir kiti. Jie įvairiais aspektais nagrinėjo lietuvių kalbos prestižo, lituanisto vietos visuomenėje problemas. Buvo pranešimų kalbos bei literatūos dėstymo metodikos klausimais.
Labai garsių aimanų nebuvo, bet problemos neapeitos. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, kad lituanistikos stiprinimas yra vienas iš Vyriausybės prioritetų. Jeigu iš tikrųjų taip bus, atrodo, susirūpinta.
— Kas rodo, jog reikia susirūpinti lietuvių kalbos padėtimi?
— Apie tai verčia kalbėti bendras visuomenės dvasingumo silpnėjimas. Atsirado daug pragmatizmo. Ne kartą esu girdėjusi, kad pirmiausia reikia mokytis anglų kalbos ir matematikos. Matematika supriešinama su lietuvių kalba, dėl to suskausta širdį. Kai kurie tėvai sako, mano vaikas poetas nebus, lietuvių kalbos jam reikia, kad tik egzaminą išlaikytų. Taip lietuvių kalba stumiama į antrąjį planą. Vaikams reikia daug aiškinti, kodėl reikia skaityti knygas. Ir to pasiekti nėra lengva.
I. Smetonienė teigė, kad atsipalaidavo viskas, kas žmoguje yra žemiausia, išlindo tamsusis sluoksnis. Tai rodo interneto tekstai. Švedai tiesiog stebisi mūsų internautų komentarų lygiu. Kokios vakcinos reikia? Šeimų požiūrio mes nepakeisime, vadinasi, reikia keisti mokymą.
— Tai kokia dabar jūsų kaip lituanistės savijauta?
— Mano kaip lituanistės savijauta neprastėja, nes gelbsti patirtis, kuri sustiprina. Būna visokių dienų. Visada pakylėja geri tėvų žodžiai, pasitenkinimą darbu teikia ir gimnazijos moralinė aplinka. Paguodžia ir net tokie dešimtokės žodžiai: „Jei nežinosiu, kur parašyti nosinę, man bus gėda“.
Žinau, kad dalis visuomenės nemėgsta ir negerbia mokytojų. Bet, manau, jog tai nekultūringosios visuomenės dalies pozicija.
— Vis dažniau teigiama, kad mokiniams sunku mokytis lietuvių kalbos. Kaltinamos programos, vadovėliai, suvelta sistema, dideli reikalavimai.
— Sutinku, kad mokinimas sunku. Mano požiūriu, kalbos mokytis pradedama per vėlai. O reikėtų pradėti nuo vaiko gimimo. Nemažai spragų pradinio mokymo programose. Į penktą klasę ateina vaikai, dar neturintys rašybos įgūdžių. Seniau penktokai geriau rašydavo nei dabartiniai baigiamųjų klasių mokiniai. Kol kas vienintelė išeitis — triada: vaikas — tėvai — mokytojai. Jei visi kartu to sieks, bus lengviau.
Programos nėra tokios beviltiškos, kaip kai kas teigia. Tiesa, dabar programos atnaujinamos. Šiame darbe dalyvauja ir mokytojai, pasiūlymus teikiantys nuotoliniu būdu. Vyksta svarstymas, kokius autorius įtraukti į programas, kokių atsisakyti. Mėginama susitarti dėl autorių, kurie bus brandos atestato egzamine.
Yra pokyčių ir ministerijoje, kurioje pasikeitė lietuvių kalbos kuratorė. Mėginama įsiklausyti į mokytojų praktikų siūlymus, dėstomą dalyką sieti su tautiškumu, lietuvybe, dažnai lankomasi rajonuose.
Nėra blogai, kad dabar daug lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlių. Galima rinktis. Sunkiau tiems mokiniams, kurie, pakeitę mokyklą, turi rinktis kitą vadovėlį. O mokytojas turi daugiau laisvės.
Sako, per dideli reikalavimai. Manau, kad ne. Kiekvienas mokinys pasiima tiek, kiek jam reikia, nes gebėjimai įvairūs. Aišku, mokytojui tenka suktis, ne vien žinių reikalauti, bet sugebėjimų rasti, atsirinkti.
Daug nesklandumų išnyktų, jeigu visi mokiniai būtų motyvuoti. Deja, taip nėra ir, matyt, nebus. Su motyvuotais mokiniais visos problemos išsprendžiamos.
Lituanistė Alma Šeputienė: „Stiprėja mokinių ir tėvų pragmatizmas, ir lietuvių kalba stumiama į antrąjį planą“.
Jono TAMULIO nuotr.